Paprastasis kukurūzas

Paprastasis kukurūzas – Zea mays L.

Lietuviški sinonimai : kukurūzą, kukurudza, kaukoras, kukurai, turkiškieji kviečiai.

Auginamas visuose kontinentuose tropikų bei subtropikų kraš­tuose ir vidutinio klimato šiltesnėse srityse. Didžiausi pasėlių plo­tai yra JAV ir Rusijoje. Lietuvoje pradėta auginti 1955 m. Grūdai vartojami maistui, žolė ir grūdai – pašarams, technikos reikalams, purkos (Stigma maydis) bei gemalų aliejus – farmacijoje.

Morfologinės-botaninės savybės. Miglinių (Poaceae) šeimos vienmetis kultūrinis augalas. Šaknys kuokštinės, išsiraizgiusios 30-50 cm gylyje. Stiebas status, tvirtas, kartais išsišakojęs, pil-naviduris, 0,8-6 m aukščio, bambliuotas. Lapai linijiškai lancetiški, bekočiai, 5-12 cm pločio. Viršutinė pusė plika, apatinė kiek plaukuota. Žiedai vienalyčiai. Vyriškieji žiedynai stiebo viršūnėje šluotelėse. Piestelinės varputės vienažiedės, keliomis eilėmis išsi­dėsčiusios storose, mėsingose burbuolėse. Ant vieno augalo būna 1-2 ir daugiau burbuolių.

Žydi liepos-spalio mėn., dažniausiai iki šalnų, ir mūsų res­publikoje pasiekia pieninę-vaškinę brandą. Sėklos ne kiekvienais metais subręsta. 1000 sėklų sveria 150-400 g. Jos gana stambios, plikos, apvalios, suplotos.

Agrotechnika. Kukurūzai geriausiai auga priesmėlio ir lengvo priemolio nerūgščiose dirvose, kuriose yra pakankamai puvenų ir podirvis pralaidus vandeniui. Svarbiausia, kad jos būtų drenuo­tos, anksti pradžiūstančios. Kalvotose vietose geriau parinkti plo­tus iš pietų pusės. Geriausi priešsėliai yra kaupiamosios kultū­ros – bulvės, o iš žieminių – rugiai. Rudenį stengtis kuo anksčiau nuskusti ražienas. Kai dirvoje būna daug šakniastiebinių piktžo­lių, ražienas patartina skusti 2 kartus verstuviniais skutikais. Nepiktžolėtas dirvas užtenka rudenį suarti. Pavasarį, prieš pat kukurūzų sėja, dirvą reikia išpurenti sėklų įterpimo gylyje. Jei priešsė-lis nebuvo tręštas organinėmis trąšomis, tada į dirvą reikia įterpti 20-30 t/ha mėšlo, taip pat po 40-60 fosforo ir kalio bei 80- 90 kg/ha azoto veikliųjų medžiagų. Fosforo ir kalio trąšos išberia­mos rudenį arba pavasarį, o azoto – pavasarį prieš sėją arba da­limis- prieš sėją ir papildomai tręšiant  (3-4 lapelių fazėje).

Kukurūzai sėjami, kai dirvos ariamo sluoksnio temperatūra pa­kyla iki 9-11 °C. Dažniausiai jie sėjami 60X60 cm atstumu. Sėk­los norma – 35-60 kg/ha. Prieš sėją sėkla beicuojama.

Iš priežiūros darbų svarbiausia naikinti piktžoles (akėjant ar­ba kultivatoriumi purenant tarpueilius). Pirmą kartą kukurūzai akėjami 4-5 dieną po sėjos. Piktžolėtose dirvose akėjami ir su­dygę pasėliai. Tarpueiliai pradedami purenti, kai išryškėja kuku­rūzų eilės ir prasikala ketvirtas lapelis.

Žaliavos ruošimas. Purkos vaistams renkamos vaškinėje fazė­je. Jos džiovinamos pastogėje. Išdžiūvusios turi būti šviesiai gels­vos, rausvai rudos, silpno savotiško kvapo. Laikomos hermetiškai uždarytos. Drėgmės jose gali būti ne daugiau kaip 13%, pelenų, sudeginus žaliavą,- ne daugiau kaip 5%, purkų, praeinančių pro 0,2 mm skersmens sieto angeles,- ne daugiau kaip 1%, pajuoda­vusių purkų -ne daugiau kaip 3%, organinių priemaišų – ne dau­giau kaip 0,5%, mineralinių – ne daugiau kaip 0,5%. Žaliava var­tojimui tinka 1-2 metus.

Kukurūzų purkose yra 2,5% riebalų, apie 0,12% eterinio alie­jaus, 3,8% sakų, apie 1,15% karčių glikozidinių medžiagų, iki 3,18% saponinų, askorbino rūgšties, vitamino B3, vitamino K, 0,05% alkaloidų, iki 13% rauginių medžiagų, apie 5% mineralinių medžiagų: kalio, mangano, kalcio.

Sėklose yra apie 61,2% krakmolo, 4,2-4,75% pusiau džiūstan­čio aliejaus, 7,4%’ pentozanų, apie 0,21% alkaloidinio pobūdžio medžiagų, 0,15-0,2 mg% vitamino B1, apie 100 mg% vitamino B2, 1,8-2,6 mg% vitamino PP, flavonoidų.

Iš kukurūzų grūdų gemalų, kuriuose yra iki 40% riebalų, gau­namas labai kokybiškas aliejus, kuris vartojamas nuo aterosklero­zės. Kukurūzų purkų preparatai skatina šlapimo ir tulžies išsisky­rimą, sulaiko kraujavimą.