Paprastasis raudonėlis

Paprastasis raudonėlis – Origanum vulgare L.

Lietuviški sinonimai : kalnšvita, raudelė, rauciolėlė, raudondėlės, šunmėtė.

Paplitęs Vakarų, Vidurio ir Pietų Europoje, rytų europoje, Kaukaze, Vakarų ir Rytų Sibire, Vidurinėje ir Mažojoje Azijoje, Siaurės Amerikoje.

Žolė (Herbą Origani) vartojama gydomųjų arbatų mišiniams, eterinis aliejus – kvepalų gamyboje. Šviežia ir džiovinta žolė var­tojama maisto pramonėje bei kulinarijoje kaip prieskonis. Žydintis augalas yra dekoratyvus, ypač vertinamas kaip medingas, nes iš hektaro pasėlio bitės surenka iki 330 kg nektaro.

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, notrelinių (Lamiaceae) šeimos žolinis augalas. Šakniastiebis šakotas, dažniau­siai šliaužiantis. Stiebas stačias, 30-80 cm aukščio, su viena dviem atšakomis prie pamato arba šakotas tik žiedyno srityje, beveik vi­sai apvalus, iš dviejų priešingų šonų plaukuotas, dažnai rausvas. Lapai priešiniai, kotuoti, pailgai kiaušiniški, 2-5 cm ilgio, nu-smailėjusia viršūne, lygiakraščiai arba smulkiai dantyti, jų viršu­tinė pusė beveik plika, apatinė palei gyslas pūkuota ir su eterinio aliejaus liaukutėmis. Žiedai susitelkę daugiausia stiebo viršūnėje į skėtišką šluotelę. Vainikėlis rausvai violetinis arba šviesiai purpurinis, rečiau baltas, 4,5-6 mm ilgio, išorinė pusė plaukuota; 2 kuokeliai trumpesni, o 2 ilgesni už viršutinę lūpą, išsikišę iš vai­nikėlio. Vaisiai – 0,75-1,0 mm ilgio, rusvi arba šviesiai pilki rie­šutėliai. 1000 jų sveria apie 0,1 g.

Žydi birželio-rugpjūčio mėn.

Lietuvoje apyretis, tačiau pasitaiko beveik visoje respublikoje, išskyrus Vidurio lygumos šiaurinius rajonus. Daugiausia paplitęs Alytaus, Jonavos,   Ukmergės,   Jurbarko   rajonuose ir ypač didelės jo augimvietės Tauragnų apylinkėje.

Agrotechnika. Raudonėliui parenkama atvira vieta ir derlinga dirva. Kadangi vienoje vietoje jis gali augti daugelį metų, tai dir­vą reikia gerai paruošti ir patręšti.

Dirva ruošiama rudenį. Jei buvo auginti varpiniai augalai, tuo­jau nuskutamos ražienos ir po 2-3 savaičių, patręšus mėšlu (40 t/ha) ir mineralinėmis trąšomis (priklausomai nuo dirvožemio kalio 60-80, fosforo – 80-100 kg/ha veikliųjų medžiagų), giliai suariama. Netręšiant mėšlu, kalio kiekis padidinamas iki 100, fos­foro- iki 120 kg/ha. Azoto trąšos (100-140 kg/ha) pirmaisiais auginimo metais beriamos augalams sudygus, o kitais metais – pavasarį, augalams atžėlus. Prieš sėją ir sodinimą dirva kultivuo­jama, akėjama ir suženklinama.

Dauginamas sėklomis. Tų pačių metų derliaus sėklų daigumas būna 78-94%, dygimo energija 69-84%. Po 2-3 metų sėklų daigumas sumažėja iki 39-42%, po 4 – iki 10-26%. Taigi sėti rei­kia tik šviežias sėklas. į gruntą pasėtos sudygsta po 8-12 dienų. Sėklas pavasarį galima sėti tiesiog j nuolatinę auginimo vietą arba į daigyną ir vėliau daigus persodinti į nuolatinę auginimo vietą. Kadangi sėklos labai smulkios, todėl prieš sėją jos mai­šomos su smėliu santykiu 1 : 8 arba 1 : 10 (1 ha apsėti reikia apie 3-3,5 kg sėklų). Tarpueilių plotis 70-80 cm, įterpimo gylis 2- 3 cm. į gruntą pasėti augalai pirmaisiais metais auga kiek lėčiau negu daigais sodinti, tačiau dideliuose plotuose šis sėjos būdas yra perspektyvus.

Daigyne 1 ha apsodinti reikia pasėti apie 0,2-0,3 kg sėklų. Sė­jama 50-60 cm tarpueiliais. Daigai rudenį arba pavasarį sodina­mi į nuolatinę vietą eilėmis 70X30 cm atstumu. Prigyja apie 94% daigų. Persodinti daigai gerai auga ir tais pačiais metais gauna­mas didesnis, derlius negu sėjant tiesiog į gruntą. Kadangi augi­nant šiuo būdu reikia daugiau darbo, tai jis perspektyvesnis ma­žesniuose plotuose.

Pirmaisiais auginimo metais naikinamos piktžolės ir purenami tarpueiliai. Vėliau augalai išsikeroja ir piktžoles nustelbia, todėl užtenka tik purenti tarpueilius ir kasmet papildomai patręšti mi­neralinėmis trąšomis (kalio – 60, fosforo – 80 ir azoto 100- 140 kg/ha veikliųjų medžiagų). Ilgametė kultūra užauga ir tarpu­eilius, taip pasidaro ištisas raudonėlio laukas, kuriam, mažai reikia papildomos priežiūros.

Ligos ir kenkėjai esminės žalos pasėliams nepadaro, todėl ne­reikia naudoti ir jokių kovos priemonių.

Žaliavos ruošimas. Žolė (20-30 cm ilgio žydinčios viršūnės) pjaunama pradėjus augalams žydėti. Stiebų išrauti negalima. Ža­liava ne storesniu kaip 6-8 cm sluoksniu džiovinama džiovykloje, pastogėje ar kitoje perpučiamoje, bet ne saulėtoje vietoje. Apšil­domoje džiovykloje temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 35 °C. Džiovinant kas 2-3 dienos žaliava pavartoma. Sausu oru ji iš­džiūsta per 15-18 dienų. Išdžiūvusi smulkinama ir persijojama pro retesnį vielinį sietą, kad atsiskirtų stambesnės stiebų nuolau­žos.

Pirmos žolės derlius (pjaunama liepos mėn.) būna apie 70 cnt/ha, antros (pjaunama rugsėjo pabaigoje) -35 cnt/ha ora-sausės žaliavos. Iš 100 kg žalios žaliavos gaunama apie 25-28 kg orasausės.

Sėkliniai augalai pjaunami sėkloms subrendus (rugsėjo pabai­goje); padžiovinami ir nukūlus išvalomos sėklos. Kadangi sėklos labai smulkios, tai paprasiai labai švariai jos neišvalomos.

Džiovinta žolė truputį karstelėjusio, sutraukiančio skonio, ma­lonaus aromato. Lapai turi būti žalsvi, žiedai balsvai rausvi. Ža­liavoje drėgmės gali būti ne daugiau kaip 13%, parudavusių lapų ir žiedų-ne daugiau kaip-7%, sutrupėjusių žaliavos dalelių, pra­einančių pro 1 mm skersmens angeles,- ne daugiau kaip 5%, or­ganinių priemaišų – ne daugiau kaip 1%, mineralinių – ne daugiau kaip 0,5%, bežiedžių nupjautų viršūnių – ne daugiau kaip 40%. Sausa žaliava pakuojama į ryšulius po 100 kg ir lai­koma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje ant stelažų. Žaliavos laikymo trukmė iki 3 metų.

Žydėjimo metu žolėje susikaupia 0,61, žydėjimo pabaigoje – iki 0,48, o vaisių brendimo fazėje – iki 0,31 % eterinio aliejaus.

Literatūroje nurodoma , kad žolėje yra 0,12-1,2% eteri­nio aliejaus, kurio sudėtyje yra iki 44% fenoSių (timolio ir karva-krolio), 12,5% seskviterpenų, iki 15,4% laisvų alkoholių ir iki 5% geraniolio acetato. Be to, joje yra rauginių medžiagų, vitamino C (lapuose – 565, žiedynuose-166 ir stiebuose 58 mg%). Sėklose yra iki 28% greitai džiūstančio aliejaus.

Raudonėlio žolės preparatai žadina apetitą, gerina virškinimą, palengvina kosulį, skatina prakaitavimo išsiskyrimą, vartojami nuo skrandžio atonijos, nemigos. Žolės dedama į daugelio arbatų mišinius, be to, ji vartojama gydomosioms vonioms.

Taip pat skaitykite: