Paprastoji kiaulpienė

Paprastoji kiaulpienė – Taraxacum officinale (L.) Web.

Lietuviški sinonimai: pienė, piktšašė.

Paplitusi visoje Europoje, didesnėje Azijos dalyje, Australijo­je, Pietų Afrikoje, Siaurės ir Pietų Amerikoje (užnešta). Rusijoje neauga tik Arktikoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Lietuvo­je netirta.

Auga pakelėse, prie gyvenviečių, soduose ir daržuose, dirvo­nuose, pievose, miško aikštelėse.

Šaknys (Radix Taraxaci) vartojamos farmacijoje. Sau­sos, paskrudintos šaknys vartojamos kaip kavos pakaitalas.

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, astrinių (Asteraceae) šeimos, 10-25 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis lieme-ninė, šakota, mėsinga, geltona, 20-60 cm ilgio ir iki 2 cm skers­mens. Lapai sudaro skrotelę, pailgai lancetiški, plunksniškai s’kiau-tėti, dažnai skiriasi forma bei matmenimis. Žiedynas – 3-5 cm skersmens graižąs. Visi žiedai liežuviški, aukso geltonumo. Vai­sius- 3-4 mm ilgio, pilkai rusvas lukštavaisis su skristuku. 1000 lukštavaisių sveria 0,25-1,0 g.
Žydi balandžio-gegužės m’ėri., pakartotinai iki rudens.

Agrotechnika. Sėklos sėjamos rudenį (rugpjūčio pabaigoje) į humusingą dirvą eilėmis 70 cm tarpueiliais (1 ha reikia 8-10 kg sėklų). Sudygsta po 10-14 dienų. Kiek paūgėję augalai retinami 30 cm atstumu. Gamybiniuose plotuose žydėti augalams nelei­džiama.

Kiaulpienė – azotą mėgstantis augalas. Pavasarį ją. galima tręšti mineralinių trąšų tirpalu (10-20 g kibirui vandens). Imama lygiomis dalimis superfosfato, kalio sulfato ir amonio sulfato.

Žaliavos ruošimas. Kiaulpienės šaknys kasamos antraisiais metais rudenį (augalams nuvytus) arba anksti pavasarį. Jų der­lius – 2,5-5 t/ha, orasausių šaknų gaunama 0,5-0,7 t/ha.

Vaistinė žaliava, t. y. šaknys, kasamos kastuvais arba išarus plūgu 15-25 cm gyliu. Jos tuoj pat plaunamos šaltu vandeniu ir išdėstomos ant popieriaus arba audinio, kad apvystų. Džiovina­mos palėpėse, gerai perpučiamoje vietoje. Džiovykloje temperatū­ra turi būti ne aukštesnė kaip 40-50 °C. Iš 100 kg žalios žaliavos gaunama 33-35 kg sausos.

Išdžiovintos šaknys turi būti švarios, be lapų liekanų, stang­rios, iki 12 cm ilgio, 0,15-1,5 cm skersmens, be kaklelio, pavir­šius baltas arba pilkšvai rusvas, vidus pilkai baltas arba baltas, be kvapo, kartokos, salstelėjusios. Drėgmės žaliavoje gali būti ne daugiau kaip 14%, patamsėjusių pjūvyje šaknų – 10%, trumpes­nių negu 2 cm šaknų gabalėlių – 5%, organinių priemaišų – 0,5%, mineralinių priemaišų -ne daugiau kaip 2%.

Sausa žaliava dedama į maišus arba pakuojama j ryšulius ir laikoma vėsioje, sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje (saugoti nuo kenkėjų). Žaliavos laikymo trukmė iki 5 metų.

Visose kiaulpienės dalyse susikaupia karčių pieniškų sulčių, susidedančių iš seskviterpeninio laktono, laktukopikrino, kurie slo­pina centrinę nervų sistemą, taip pat taraksacino, amirino, tarak-serolio, taraksasterolio, pseudotaraksasterolio, be to, yra cho­lino, inozito, fitosterolio, 24-40% inulino , fruktozės, tru­putis eterinio aliejaus. Šaknų aliejuje yra paimitino, oleino, linelio rūgščių, gliceridų. Žiedynuose ir lapuose gausu karoti­noidų, lapuose – iki 400 mg% vitamino C, 43 mg% karotino, ksantofilo, vitamino B2.

Kiaulpienės preparatai gerina apetitą bei virškinimą, skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą. Kiaulpienės šaknų nuoviru gydo-doma hemorojus, furunkuliozė ir kt. Tačiau didesnės dozės gali sukelti šleikštulį ir vėmimą.

Taip pat skaitykite: