Paprastoji pakalnutė

Paprastoji pakalnutė – Convallaria majalis L.

Lietuviški sinonimai : angelo skambučiai, gegutės abrusėlis, gegutės gobtuvėlis, gludišius, konvalija, ožkaliežuvis, skambutėliai.

Paplitusi visoje Europoje (išskyrus poliarines sritis), Mažojo­je ir Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Amerikoje.

Svarbus kaip vaistinis ir dekoratyvinis augalas. Vaistams var­tojami žiedynai (Flores Conyallariae), žolė (Herbae Convallariae) ir lapai (Folia Convallariae).

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, lelijinių (Lilia-ceae) šeimos, 25-30 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis gulsčias, šliaužiantis, gausiai apaugęs smulkiomis baltomis šak­nelėmis. Stiebas stačias, belapis, plikas, dažniausiai pusiau apva­lus arba trikampis. Lapai pamatiniai  9-25 cm ilgio, 5-9 cm pločio, lancetiški arba pailgai elipsiški, nusmailėjusia viršūne, pliki, ilgakočiai, vieno lapo makštis apgaubusi antrojo lapo lapko­tį; lapkočiai beveik iki pat žiedyno. Stiebas ir lapkočiai prie pa­mato apgaubti belakščių makščių. Žiedai balti, maloniai kvepia, nusvirę, daugiažiedėse (7-23 žiedelių) vienašalėse kekėse. Pažiedės lancetiškos. Apyžiedis baltas (yra formų su raudonu ir rožiniu apyžiedžiu), varpiškas, šešiadantis; danteliai išlinkę į lauko pusę.

Kuokelių koteliai trumpesni už dulkinės, prisitvirtinę prie apyžiedžio lapelių pamato.

Žydi gegužės-birželio mėn. Vaisius – rausvai oranž-inė uoga. Sėklos apvalios, 3-4 mm ilgio, šviesiai gelsvos, 1000 sėklų sveria 17-21 g.

Agrotechnika. Pakalnutės yra entomofiliniai augalai (dažniau­siai apdulkinami bičių).

Dauginama sėklomis ir vegetatyviniu būdu. Sėklos pradeda dygti po 9-12 mėn., jų daigumas – 30-40%. Joms sudygus, 1 – 1,5 metų vystosi tiktai požeminė augalo dalis. Antraisiais augimo metais j dirvos paviršių iškyla smulkus lapelis. Trečiaisiais ketvir­taisiais metais augalai visiškai išsivysto, tačiau žydėti pradeda tik po 7-9 metų. Taigi sėklomis dauginti praktiškai neapsimoka.

Gamybinėmis sąlygomis išimtinai dauginama vegetatyviškai – šakniastiebiais. Tam tikslui imamos ne trumpesnės kaip 15 cm šakniastiebių dalys su vegetatyviniu pumpuru. Iš vieno suaugusio kerelio galima paruošti 5-8 šakniastiebio dalis.

Dirva parenkama lengvo priesmėlio, gausiai patręšiama orga­ninėmis trąšomis, geriausia perpuvusiu kompostu (6-8 t/ha). Tin­ka rūgščios reakcijos (pH 4,5-5,5) ir pakankamai drėgna dirva. Mineralinėmis trąšomis nepatartina tręšti, nes dažnai pablogėja žaliavos kokybė. Dirva paruošiama panašiai kaip kaupia­mosioms kultūroms. Labai svarbu naikinti piktžoles, ypač šaknia-stiebines (kaip varputis ir kt.).

Sodinti geriausia anksti pavasarį, kai dirvoje yra pakankamai drėgmės. Daigai sodinami juostiniu būdu. Juostos daromos 1,5 m pločio, o tarp jų paliekami 60-70 cm pločio tarpai. Juostose da­romos 5 eilės 5 cm gylio griovelių, į kuriuos ištisai dedami šak­niastiebiai ir užpilami puria žeme, po to palaistomą. Palaisčius juostos mulčiuojamos durpėmis. Taip 1 ha apsodinti reikia apie 80 000 šakniastiebių.

Pasodinus plantacija 2-3 metus stropiai prižiūrima: naikina­mos piktžolės, purenama dirva, papildomai tręšiama kompostu.

Žaliavos ruošimas. Kultūrinių pakalnučių populiacijų derlius, lyginant su laukinėmis, būna didesnis ir geresnės kokybės. Pirmas derlius imamas ketvirtaisiais auginimo metais. Antže­minė augalų dalis pjaunama per patį žydėjimą ir ne vėliau kaip iki žydėjimo pabaigos. Žiedai ir žolė nupjaunama žydėjimo pra­džioje. Žiedynai pjaunami 3 cm žemiau apatinio žiedo, žolė – apa­tinio lapo prisegimo vietoje. Lapai skinami augalams žydint. Pa­kalnučių rauti negalima.

Norint kasmet ruošti vaistinę žaliavą, plantaciją reikia pada­lyti į keturias dalis: ketvirtaisiais auginimo metais pjaunama vie­nas ketvirtadalis, sekančiais kitas ir taip toliau. Taigi po ketverių metų vėl pradedama iš naujo. Taip   tvarkant derlius   gaunamas’ daugelį metų. Iš 1 ha galima gauti 10 cnt orasausės žaliavos.

Nupjauta žolė tuojau pat džiovinama apšildomoje džiovykloje (50-60 °C). Nedidelius kiekius galima džiovinti plonai paskleidus skardinėse pastogėse. Kadangi lapų paviršius vaškuotas, žaliava gana sunkiai džiūsta. Iš 100 kg žalių lapų gaunama 20 kg orasau-sių, žiedų – 13-14 kg.

Džiovinti lapai turi būti žali, silpno savotiško kvapo, kartaus skonio. Drėgmės juose gali būti ne daugiau kaip 14%, susmulkė-jusių dalių, praeinančių pro 1 mm skersmens sieto angeles,- ne daugiau kaip 3%, kitų augalų dalių – ne daugiau kaip 1%, mine­ralinių priemaišų – ne daugiau kaip 0,5%.

Žolės žaliavą turi sudaryti lapai ir ne mažiau kaip 5% žiedko­čių su žiedais. Žiedai turi būti šviesiai žaliais žiedkočiais su gels­vai baltais žiedeliais, beveik be kvapo, kartaus skonio. Drėgmės žaliavoje gali būti ne daugiau kaip 12%, žiedkočių su parudavu­siais žiedeliais-ne daugiau kaip 5%, žiedkočių, ilgesnių kaip 3 cm žemiau pirmo žiedo -ne daugiau kaip 4%, žiedkočių be žie­dų – ne daugiau kaip 1 %, organinių priemaišų – ne daugiau kaip 0,5%, mineralinių – ne daugiau kaip 0,3%. Lapai pakuojami po 20 kg į maišus arba po 50 kg į ryšulius. Laikoma iki 2 metų. Žie­dai po 10-20 kg pakuojami į fanerines dėžes, išklotas baltu po­pieriumi. Laikoma iki metų. Visa žaliava laikoma tamsioje, sau­soje, gerai vėdinamoje patalpoje. Jos biologinis aktyvumas tikri­namas kas 6 mėn.

Augalo visose dalyse yra širdį veikiančių glikozidų: žieduose konvaliatoksino, lapuose – konvaliatoksino, majalozido, valiatiksino, gliukokonvaliazido, konvaliazido, konvaliatoksolozido ir kt. (iš viso 0,1%); saponino konvaliarino, sėklose – konvaliazido ir kitokių glikozidų, šakniastiebiuose ir šaknyse – konvaliamarino.

Pakalnutės preparatais gydoma širdies nepakankamumas, neu­rozės, kardiosklerozė, skatinamas šlapimo išsiskyrimas. Jos žalia­va ir preparatai nuodingi, vartojami tik gydytojui nurodžius.

Taip pat skaitykite: