Blog

Pipirmėtė – Meniha piperita L.

Lietuviški sinonimai :  mėta, mėtra, šalmėtė, šaltmėtė, šalmėtrė.

Kultūrinis augalas, auginamas visame pasaulyje. Kartais pa­sitaiko sulaukėjusių. Europoje pradėta kultivuoti XVII amžiuje.

Pipirmėtės lapai (Folia Menthae piperitae) vartojami gydomo­sioms arbatoms, farmacijos ir parfumerijos pramonėje – eterinio aliejaus gavybai, maisto pramonėje – konditerijos gaminiams, likeriams aromatizuoti. Jie pagerina patiekalų kvapą ir plačiai var­tojami kaip prieskonis. Be to, augalas medingas.

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis notrelinių (Lamiaceae) šeimos žolinis augalas. Šakniastiebis šliaužiantis, šako­tas, gulsčias, su ilgomis požeminėmis ir antžeminėmis palaipomis, bambliai apaugę kuokštinėmis šaknimis. Stiebas stačias ar kylan­tis, 30-100 cm aukščio, šakotas, keturbriaunis, dažniausiai tamsiai raudonas ar žalias, plikas arba apaugęs retais plaukeliais. Lapai kotuoti, 3-7 cm ilgio ir 1-2,5 cm pločio, nusmailėjusia viršūne, širdišku pamatu. Lapų viršutinė pusė plika, apatinė ties gyslomis kiek plaukuota, gausu eterinio aliejaus liaukų. Žiedai susitelkę stiebo ir šakų viršūnėse į tankius, pailgos galvutės ar varpos pa­vidalo žiedynus; pažiedės lancetiškos. Taurelė vamzdiška arba šiek tiek varpiška, violetinė, ilgesnė už žiedkočius. Vainikėlis švie­siai rausvas, balzganas ar rausvai violetinis, 4-5 mm ilgio. Vai­siai- pailgi, tamsiai rudi riešutėliai. 1000 jų sveria tik 0,065 g.
Žydi liepos-rugsėjo mėn., tačiau mūsų respublikos sąlygomis sėklų nemezga.

Lietuvoje dažnai auginama darželiuose, mokyklų bandymų sklypuose, Kauno botanikos sode ir gamybiniuose ūkiuose kaip ža­liava vaistų pramonei.

Agrotechnika. Pipirmėtėms parenkamos lygios, su negiliu po-dirviniu vandeniu, neužpavėsintos, nepiktžoiėtos, derlingos, geros struktūros, lengvo priemolio ar priesmėlio, silpnai rūgščios arba neutralios reakcijos dirvos (pH 5,5-7,0). Neblogai auga nusau­sintuose ir pakalkintuose žemapelkių durpynuose. Netinka kalvo­tos vietos, smėlynai ir užpelkėję dirvožemiai. Priešsėlis gali būti kaupiamosios ar žieminiai javai.

Dirva ruošiama rudenį. Jei priešsėlis buvo kaupiamosios kul­tūros, užtenka rudenį suarti 18-20 cm gyliu. Po grūdinių kultūrų nuskutamos ražienos ir po 2-3   savaičių   dirva   giliai suariama. Prieš arimą tręšiama mėšlu (20-40 t/ha) ir mineralinėmis trąšo­mis – kalio 30-40, fosforo – 45-60 kg/ha veikliųjų   medžiagų. Jeigu dirva mėšlu netręšiama, kalio išberiama 45-60, fosforo-™ 60-90 kg/ha. Azoto trąšos išberiamos augalams prigijus arba at-žėlus  (po 90 kg/ha veikliųjų medžiagų). Pipirmėtėms svarbesnės yra azoto ir forforo trąšos, o kalio trąšos naudingos tik tose dir­vose, kuriose jo yra nepakankamai (iki 7,0 mg/100 g dirvožemio). Anksti pavasarį dirva kultivuojama bei akėjama, o prieš augalų sodinimą daromos vagutės. Priemolio dirvožemyje galima reko­menduoti. Šakniastie­biai 4-10 cm gylyje, užauga iki 40 cm ilgio, balsvai violetiniai. Stiebas iki 105 cm aukščio, keturbriaunis, prie pamato 5-7 mm skersmens, standus, nelabai šakotas, violetinis. Lapai kotuoti, pa­ilgai kiaušiniški, 8-10 cm ilgio ir apie 3,5 cm pločio, pjūkliški, tamsiai žali; ant stiebo vidutiniškai 27 poros lapų. Žydėti pradeda rugpjūčio viduryje. Nuo   šakniastiebių   pasodinimo   iki žydėjimo praeina apie 100 dienų.

Kadangi dirbant dirvą išberiamos kalio ir fosforo trąšos, tai pir­maisiais auginimo metais augalai tręšiami tik azoto trąšomis, o antraisiais – išberiama azoto ir fosforo nuo 90 iki 180 kg/ha veik­liųjų medžiagų. Azoto trąšas geriau išberti per du kartus: tik au­galams prigijus arba atžėlus ir po 10-15 dienų. Priežiūra – pu­renti tarpueilius, naikinti piktžoles.

Pipirmėtė labiausiai nukenčia nuo rūdligės (Puccinla menthae Pers.). Dalis ligos pažeistų lapų nukrinta, o patekę į žaliavą pa­blogina jos kokybę. Kovoti su šia liga yra sunku, nes vaistinei ža­liavai auginamų augalų negalima veikti cheminiais preparatais. Efektyviausia priemonė su šia liga – atsparių veislių parinkimas.
Nupjovus pirmąją žolę, papildomai tręšiama azoto trąšomis (50-60 kg/ha). Tada išauga geresnis atolas. Jis pjaunamas rug­sėjo pabaigoje.

Nors pipirmėtė yra daugiametis augalas, tačiau auginama ne ilgiau kaip dvejus arba retais atvejais trejus metus. Po to veisia­ma nauja plantacija.

Išdžiūvę lapai turi būti tamsiai žali, aromatingi, maloniai šal­dančio skonio. Žaliavoje pelenų, sudeginus žaliavą, gali būti ne daugiau kaip 12%, drėgmės – 14%, eterinio aliejaus – ne mažiau kaip 1%, stiebų ir žiedynų priemaišų – ne daugiau kaip 5%, labai smulkių dalelių – ne daugiau kaip 5%, organinių ir mineralinių priemaišų – ne daugiau kaip po 1 %.

Sausi lapai pakuojami į maišus ir iki išvežant j supirkimo punk­tus laikomi sausoje, vėdinamoje patalpoje. Laikymo trukmė iki pus­antrų metų.

Lapų eterinio aliejaus pagrindinę dalj sudaro mentolis (41 – 65%), mentonas (9-25%), a-pinenas, p-pinenas 1-limonenas, di-pentenas, a-felandrenas, cineolis, pulegonas, acto bei valerijono rūgšties esteriai. Be to, lapuose yra iki 12% rauginių medžiagų, cukrų, organinių rūgščių, saponinų, glikozidų, pektininių medžia­gų, karotino (40 mg%), vitamino C (134 mg%) ir mineralinių me­džiagų.

Mūsų respublikoje auginamų pipirmėčių lapuose priklausomai nuo veislės eterinio aliejaus nustatyta 1,89-3,44%, į kurio sudėtį įeina 32,4-60,9% mentolio.
Gydomosioms arbatoms vartojami lapai, eterinis aliejus bei mentolis (kai kurių tinktūrų, valokordino ir kitų preparatų gamy­boje). Be to, eterinis aliejus plačiai vartojamas maisto ir parfume­rijos pramonėje.

Pipirmėčių lapų nuoviras bei jų preparatai skatina skrandžio veiklą, ramina skausmą, mažina dujų išsiskyrimą, slopina spaz­mus, mažina jautrumą, skatina tulžies išsiskyrimą, slopina pyki­nimą.