Raukšlėtalapis erškėtis

raukšlėtalapis erškėtis
raukšlėtalapis erškėtis

Raukšlėtalapis erškėtis – Rosa rugosa Thunb.

Lietuviški sinonimai: radastas, erškėtis, radasta, raukšlėtasis erškėtis, šipšingė.

Paplitęs Tolimuosiuose Rytuose, Kamčiatko­je, Sachaline, Korėjoje, Kinijoje, Japonijoje. Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasitaiko sulaukėjusių.

Žali vaisiai (Fructus Rosae) vartojami kaip natūralus vitami­nų koncentratas, taip pat įvairioms vaisių sultims, uogienėms, kom­potams bei konditerijos gaminiams vitaminizuoti. Iš jų gaminami kai kurie vitamininiai preparatai – sirupas (Sirupus fructus Ro­sae), skystas ekstraktas (Cholosasum), milteliai (Pulvis fructus Rosae) -o iš sėklų – erškėčių aliejus (Olei Rosae), vainiklapiai vartojami parfumerijoje.

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, erškėtinių (Ro-saceae) šeimos, iki 2 m aukščio krūmas. Stiebai statūs, kartais ky­lantys, gausiai dygiuoti. Lapai sudėtiniai, 5-15 cm ilgio, sudaryti iš 5-9 lapelių. Lapeliai 2-6 cm ilgio ir 1,5-4,5 cm plo­čio, bukai dantyti, jų viršutinė pusė plika, tamsiai žalia, blizganti, raukšlėta, apatinė pilkai žalsva, plaukuota. Prielapiai platūs, smai­liomis viršūnėmis, suaugę su lapkočiu. Žiedai 6-11 cm skersmens, pavieniai arba kekėse po 2-6 . Taurėlapiai 3,5-4,5 cm ilgio, lygiakraščiai. Vainiklapiai 5, raudoni, purpuriniai, kartais šviesiai rožiniai arba balti,  kvapūs.  Vaisiai   (netikrieji) -uogos pavidalo, rutuliški, 3-4 cm skersmens, gelsvai oranžiniai, oran­žiškai raudom arba raudoni. Kartais jų paviršius dygiuotas arba su balkšvais taškeliais – lenticelėmis. Vaisiaus minkštimas oranžinis, miltingas, saldžiarūgštis, sudaro 59,6-86,3% vaisiaus svo­rio, beklos (tikrieji vaisiai) gelsvos, vaisiuje jų esti 52-140; 1000 sėklų sveria 8,0-9,9 g. Vaisiaus vidus ir sėklos apaugę 1-3 mm ilgio balkšvais plaukeliais.

Žydėti pradeda gegužės-birželio mėn. ir žvdi iki pirmųjų stip­resnių rudeninių šalnų. Lietuvoje savaime neauga. Auginamas parkuose, soduose, dar­
želiuose, pakelėse. Sulaukėjusių yra Baltijos pajūryje, Kuršių ma­nų pakrantėse, prie sodybų.

Agrotechnika
. Augalas atsparus šalčiui, šviesamėgis. Jam pa­renkami priemolio ir priesmėlio dirvožemiai, lygios arba su nedi­deliu nuolydžiu, apsaugotos nuo vyraujančių vėjų vietos.

Dirva paruošiama rudenį. Prieš ariant patrešiama mėšlu, kompostu arba durpėmis (40-50 t/ha), fosforo ir kalio trąšomis (po 60-80 kg/ha veikiųjų medžiagų). Rūgštūs dirvožemiai kalkinami (3-6 t/ha klintmilčių).

Dauginama vegetatyviniu būdu (žaliaisiais auginiais, šaknų at­žalomis ir sėklomis. Sėjamos vasarą tik išimtos iš vaisių sėklos arba anksti pavasarį 3-4 mėn. stratifikuotos. Vienam hektarui apsėti reikia 50 kg seklų. į nuolatinę vietą sodinami dvimečiai sodinukai.
Sodinama rudenį arba anksti pavasarį prieš pumpurų sprogi­mą į 40 cm gylio ir 40-50 cm skersmens duobutes. Prieš sodinimą į duobutę dedama 7-8 kg perpuvusio mėšlo, išberiama 40 g fos­foro ir 20 g kalio veikliųjų medžiagų. Trąšos sumaišomos su pa­viršiniu dirvos sluoksniu. Sodinama eilėmis kas 3-4 m, tarp au­galų 1,5-2 m atstumu. Pasodinti augalai apkarpomi (paliekama 15-20 cm aukščio). Vegetacijos metu purenami tarpueiliai, nai­kinamos piktžolės. Augalai kasmet tręšiami organinėmis (20- 30 t/ha) ir mineralinėmis trąšomis (fosforo 100-120, kalio 80 -120 ir azoto 35-70 kg/ha veikliųjų medžiagų). Organinės, fosforo bei kalio trąšos išberiamos rudenį, o azoto – anksti pava­sarį. Sutankėję ir pasenę stiebai išpjaustomi, viename krūme pa­liekama ne daugiau kaip 10 tvirtų, jaunų stiebų. Genima anksti pavasarį iki pumpurų sprogimo.

Raukšlėtalapis erškėtis serga verticilioziniu vytuliu. Ligos pa­žeisti krūmai vasaros pradžioje pradeda gelsti, vysti, o vegeta­cijos pabaigoje dažniausiai visiškai nudžiuva. Rekomenduojamos tokios kovos priemonės: erškėčių plantacijas veisti tik tose dir­vose, kur 4 metus nebuvo auginamos šiai ligai neatsparios kultū­ros – bulvės, pomidorai, lubinai arba liucerna (šių kultūrų ne­auginti ir erškėtyno tarpueiliuose); ligotus krūmus išrauti ir sudeginti; 20 cm gilumo žemės sluoksnį išvežti, o likusią dezinfe­kuoti 2% karbationo, formalino (praskiedus vandeniu 1 : 50) arba 0,15% fundazolo tirpalu (10 l/m2). Augalus, pripylus į duobutes naujos žemės, sodinti ne anksčiau kaip praėjus 20-30 dienų po dezinfekcijos.

Daug žalos erškėčiams padaro vaisius pažeidžiantieji kenkė­jai-erškėtinė musė ir erškėtinis vaisėdis. Kenkėjų vikšrai minta vaisių minkštimu, sunaikindami jo iki 40%. Pažeistuose vai­siuose sumažėja ir kitų maisto medžiagų. Jie juoduoja, pūva ir bū­na netinkami vartojimui. Kovos priemonės: rudenį ir pavasarį su­arti plantacijų tarpueilius, nurinkti nuo krūmų visus pažeistus vaisius ir sudeginti.

Žaliavos ruošimas. Vaisiai renkami visai prinokę su taurėlapiais ir tuojau pat perdirbami arba džiovinami. Prieš džiovinimą pašalinami taurėlapiai, vaisiai perpjaunami pusiau, išimamos sėk­los, ypač stengtis nepalikti sėklų plaukelių. Džiovinama 80-100 °C temperatūroje. Neperpjautų, su sėklomis išdžiūvusių vaisių nutri­nami taurėlapiai.

Iš 100 kg žalių vaisių gaunama 32-35 kg sausų. Išdžiūvusiuo­se vaisiuose turi būti ne daugiau kaip 15% drėgmės, kitų erškėčio priemaišų – 3%, pridegusių, patamsėjusių ir pažeistų vaisių – 1%, organinių ir mineralinių medžiagų -po 1%. Askorbino rūgš­ties vaisiuose turi būti ne mažiau kaip 0,3%, organinių rūgščių – 3%, pelenų, sudeginus žaliavą,- ne daugiau kaip 3%.

Žaliava pakuojama po 25-30 kg į maišus ir laikoma gerai vė­dinamoje, sausoje patalpoje ant stelažų arba padėklų. Laikymo trukmė iki 2 metų.

Prinokusiuose vaisiuose yra 422,7-1252,0 mg% askorbino rūgš­ties, 500,9-1028,9 mg% vitamino P, 8,5-15,3 mg% karotino, 0,54-1,45% organinių rūgščių, 2,5-7,2% cukrų, 2,2-5,6% pek­tinų, 0,04-0,11% rauginių medžiagų, šiek tiek vitaminų K, Bb B2, sėklose -iki 200 mg% vitamino E, o vainikla­piuose- 0,02-0,05% eterinio aliejaus.

Vaisiai ir iš jų pagaminti preparatai vartojami nuo mažakrau­jystės, aterosklerozės, taip pat kaip profilaktinė priemonė nuo in­fekcinių ligų.

Vaisių nuovire reikia perkošti per trigubą marlę, kad neliktų plaukelių. Jie nerekomenduojami sergant diureze, esant dideliam skrandžio sulčių rūgštingumui, akmenligei ir opaligei, taip pat vartojant rusmenės preparatus.

Taip pat skaitykite: