Rūgtis gyvatžolė – Polygonum bistorta L.
Lietuviški sinonimai : angies žolė, eglučiai, gaidukas, gyvatninkas, trišonės, vėžiukas, vėžauninkas, vingiarūgštis, Vingirykštis, vingurykštis, žalčiažolė.
Paplitusi Skandinavijoje, Atlantinėje ir Vidurio Europoje, Pietų Europos kalnų rajonuose, Urale (į šiaurę iki 62° š. pl.), Kryme, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje (kalnų rajonuose), Pietvakarių ir Centrinėje Azijoje, Aliaskoje.
Medingas, dažinis, dekoratyvus augalas. Žolėje yra daug baltymų, mažai ląstelienos, dėl to šiaurėje laikomas geriausiu pašaru elniams. Vaistinei žaliavai vartojami šakniastiebiai (Rhizoma Bistortae).
Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, rūgtinių (Polygonaceae) šeimos, 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis storas, 3-4 cm skersmens, rangytas, tamsiai rudas, rausvu viduriu, apaugęs plonomis šaknimis. Stiebas stačias, standus, plikas, bambliubtas. Apatiniai lapai 4-20 cm ilgio, 1,0-7,5 cm pločio, stiebiniai trumpesni ir siauresni, pražanginiai, kotuoti, pailgi, lygiais arba truputį banguotais kraštais. Žiedynas – cilindriška, 1,5-5,0 cm ilgio, iki 2 cm skersmens tanki varpa. Žiedai smulkūs, balsvai rožiniai. Vaisius-tribriaunis, blizgantis, rudas riešutėlis (panašus į grikius).
Žydi gegužės-liepos mėn., sėklos subręsta rugpjūčio viduryje.
Auga žemapelkių pakraščiuose, pamiškėse, krūmuose, užpelkėjusiuose upių slėniuose, šlapiose dirvose, durpiniuose jauriniuose glėjiniuose dirvožemiuose. Labai dažna vakarinėje, bet reta šiaurinėje Lietuvoje, kitur dažna arba apyretė.
Agrotechnika. Gyvatžolė dauginasi vegetatyviškai ir sėklomis. Šakniastiebis gali kasmet išauginti iki 50 plonų, 20-30 cm ilgio atžalų. Iš pastorėjusių jų galų išauga antžeminiai ūgliai. Taip vienas augalas išaugina daug jaunų augalų. Vegetatyvinis dauginimas pranašesnis už dauginimą sėklomis. Sėjant sėklas tiesiog į dirvą vėlai rudenį, pavasarį jų sudygsta 2-3%. Sėklų daigumui padidinti reikalingi išsamesni tyrimai. Vegetatyviškai dauginama skirstant senus kerelius. Sie gerai prigyja ir po trejų metų sudaro ištisą veją. Iškasti šakniastiebius yra sunkus ir nespartus darbas. Kauno botanikos sode gyvatžolės derlius buvo 178,0 cnt/ha šviežių arba 73,3 cnt/ha orasausių šakniastiebių. Iš 100 kg šviežių šakniastiebių gaunama 41 kg sausų.
Gyvatžolę dauginti sudėtinga, derliui nuimti reikia daug darbo.
Žaliavos ruošimas. Šakniastiebiai kasami rudenį (rugsėjo- spalio mėn.) nykstant antžeminei daliai. Iškasti nuvalomi, nupjaunamos stiebų ir lapų liekanos, šaknys. Tada nuplaunami vandeniu ir džiovinami sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje, apšildomose džiovyklose (60 °C temperatūroje) arba giedru oru saulės atokaitoje. Išdžiovinta žaliava – sausi, kieti, gyvatiškai išsilenkę, truputį suploti, 2-10 cm ilgio ir 1,5-2,0 cm skersmens, be pridėtinių šaknų ir antžeminės dalies liekanų šakniastiebiai – iš viršaus turi būti tamsiai rudos, lūžio vietoje rusvai rožinės spalvos, be kvapo, sutraukiančio skonio. Drėgmės joje gali būti ne daugiau kaip 13%, pajuodavusių šakniastiebių- 10%, šakniastiebių su stiebų, lapų ir šaknų liekanomis – 5%, organinių priemaišų – 0,5%, mineralinių – 1%, pelenų, sudeginus žaliavą,- 10%.
Žaliava pakuojama į popierinius arba plaušinius maišus ir laikoma sausoje patalpoje; drėgnoje patalpoje greitai genda (pelėja). Laikoma iki 6 metų.
Šakniastiebiuose yra iki 25% rauginių medžiagų, galinės rūgšties (0,44%), katechinų (0,5%), krakmolo (rudenį iki 26,5%), kalcio oksalato (1,1%), oksimetilantrachinonų ir askorbino rūgšties (iki 132,2 mg%).
Preparatais (skystu ekstraktu, nuoviru, trauktine) gydoma viduriavimas, žarnyno uždegimas; išoriškai vartojami nuo burnos gleivinės uždegimo, stomatito, gingivito. Sio augalo preparatai netoksiški.