Rūgtis gyvatžolė

Rūgtis gyvatžolė – Polygonum bistorta L.

Lietuviški sinonimai : angies žolė, eglučiai, gaidukas, gyvatninkas, trišonės, vėžiukas, vėžauninkas, vingiarūgštis, Vingirykštis, vingurykštis, žalčiažolė.

Paplitusi Skandinavijoje, Atlantinėje ir Vidurio Europoje, Pie­tų Europos kalnų rajonuose, Urale (į šiaurę iki 62° š. pl.), Kryme, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje (kalnų rajonuose), Pietvakarių ir Centrinėje Azijoje, Aliaskoje.

Medingas, dažinis, dekoratyvus augalas. Žolėje yra daug bal­tymų, mažai ląstelienos, dėl to šiaurėje laikomas geriausiu pašaru elniams. Vaistinei žaliavai vartojami šakniastiebiai (Rhizoma Bistortae).

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, rūgtinių (Polygonaceae) šeimos, 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastie­bis storas, 3-4 cm skersmens, rangytas, tamsiai rudas, rausvu viduriu, apaugęs plonomis šaknimis. Stiebas stačias, standus, pli­kas, bambliubtas. Apatiniai lapai 4-20 cm ilgio, 1,0-7,5 cm plo­čio, stiebiniai trumpesni ir siauresni, pražanginiai, kotuoti, pailgi, lygiais arba truputį banguotais kraštais. Žiedynas – cilindriška, 1,5-5,0 cm ilgio, iki 2 cm skersmens tanki varpa. Žiedai smulkūs, balsvai rožiniai. Vaisius-tribriaunis, blizgantis, rudas riešutėlis (panašus į grikius).

Žydi gegužės-liepos mėn., sėklos subręsta rugpjūčio viduryje.

Auga žemapelkių pakraščiuose, pamiškėse, krūmuose, užpelkė­jusiuose upių slėniuose, šlapiose dirvose, durpiniuose jauriniuose glėjiniuose dirvožemiuose. Labai dažna vakarinėje, bet reta šiau­rinėje Lietuvoje, kitur dažna arba apyretė.

Agrotechnika. Gyvatžolė dauginasi vegetatyviškai ir sėklomis. Šakniastiebis gali kasmet išauginti iki 50 plonų, 20-30 cm ilgio atžalų. Iš pastorėjusių jų galų išauga antžeminiai ūgliai. Taip vienas augalas išaugina daug jaunų augalų. Vegetatyvinis dauginimas pranašesnis už dauginimą sėklomis. Sėjant sėk­las tiesiog į dirvą vėlai rudenį, pavasarį jų sudygsta 2-3%. Sėklų daigumui padidinti reikalingi išsamesni tyrimai. Ve­getatyviškai dauginama skirstant senus kerelius. Sie gerai prigyja ir po trejų metų sudaro ištisą veją. Iškasti šakniastiebius yra sun­kus ir nespartus darbas. Kauno botanikos sode gyvatžolės derlius buvo 178,0 cnt/ha šviežių arba 73,3 cnt/ha orasausių šak­niastiebių. Iš 100 kg šviežių šakniastiebių gaunama 41 kg sausų.

Gyvatžolę dauginti sudėtinga, derliui nuimti reikia daug darbo.

Žaliavos ruošimas. Šakniastiebiai kasami rudenį (rugsėjo- spalio mėn.) nykstant antžeminei daliai. Iškasti nuvalomi, nupjaunamos stiebų ir lapų liekanos, šaknys. Tada nuplaunami vandeniu ir džiovinami sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje, ap­šildomose džiovyklose (60 °C temperatūroje) arba giedru oru sau­lės atokaitoje. Išdžiovinta žaliava – sausi, kieti, gyvatiškai išsi­lenkę, truputį suploti, 2-10 cm ilgio ir 1,5-2,0 cm skersmens, be pridėtinių šaknų ir antžeminės dalies liekanų šakniastiebiai – iš viršaus turi būti tamsiai rudos, lūžio vietoje rusvai rožinės spal­vos, be kvapo, sutraukiančio skonio. Drėgmės joje gali būti ne daugiau kaip 13%, pajuodavusių šakniastiebių- 10%, šaknia­stiebių su stiebų, lapų ir šaknų liekanomis – 5%, organinių prie­maišų – 0,5%, mineralinių – 1%, pelenų, sudeginus žaliavą,- 10%.

Žaliava pakuojama į popierinius arba plaušinius maišus ir lai­koma sausoje patalpoje; drėgnoje patalpoje greitai genda (pelėja). Laikoma iki 6 metų.

Šakniastiebiuose yra iki 25% rauginių medžiagų, galinės rūgš­ties (0,44%), katechinų (0,5%), krakmolo (rudenį iki 26,5%), kalcio oksalato  (1,1%), oksimetilantrachinonų ir askorbino rūgšties (iki 132,2 mg%).

Preparatais (skystu ekstraktu, nuoviru, trauktine) gydoma vi­duriavimas, žarnyno uždegimas; išoriškai vartojami nuo burnos gleivinės uždegimo, stomatito, gingivito. Sio augalo preparatai netoksiški.

Taip pat skaitykite: