Rūgtis takažolė

Rūgtis takažolė – Polygonum aviculare L.

Lietuviški sinonimai : kasočiai, kiaulažolė, kiauliabarščiai, kiauliažliogis, kietažiogis, kietažolė, kimžolė, naryčios žolė, padraika, veja, vejažolė.

Paplitusi Rytų europoje, išskyrus arkti­nius rajonus, Kaukaze, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje, Europos, Azijos, Amerikos, Afrikos, Australijos vidutinio klimato kraštuose, kur išvystyta žemdirbystė. Augalas – kosmopo­litas.

Ta­kažolė-pasėlių ir nedirbamų plotų piktžolė. Žolę ėda galvijai, ožkos, avys, kiaulės, triušiai ir naminiai paukščiai. Iš šaknų gami­nami mėlyni dažai [51]. Vaistams vartojama antžeminė augalų dalis (žolė) (Herba Polygoni avicularis).

Morfologinės-botaninės savybės. Rūgtinių (Polygonaceae) šei­mos, 5-40 cm aukščio vienmetis augalas. Šaknis tiesi, 12-15 cm ilgio, negausiai apaugusi plonomis šaknimis. Stiebas gulsčias, ky­lantis, kartais stačias, bambliuotas, plikas, vagotas, gausiai šako­tas. Lapai 1,5-2,0 cm ilgio, iki 1,0 cm pločio, pailgi, buki arba nusmailėję, trumpakočiai. Makštys 7-8 mm ilgio, nusmailėjusios, sidabriškos. Žiedai labai maži, žalsvai balsvi arba rausvi, po 1-5 lapų pažastyse. Vaisius – 2,0-2,5 mm ilgio, tribriaunis juodas riešutėlis. 1000 jų sveria 1,3-1,4 g.

Žydi   birželio-rugsėjo,   sėklos . subręsta   rugpjūčio-rugsėjo mėn.

Auga kiemuose, ant takų, pakelėse, laukuose, mindžiojamose vietose sudaro sąžalynus. Labai dažnas visoje respublikoje. Natūraliose augimvietėse takažolė dažnai būna užteršta automa­šinų ir traktorių kuro degimo produktais, kelių dulkėmis, paukščių bei gyvulių išmatomis ir vartoti vaistams netinkama.

Agrotechnika. Takažolė gerai auga vidutinio priemolio dirvoje. Priešsėlis – mėšlu tręštos kultūros. Rugsėjo antroje pusė­je suariama dirva. Prieš sėją dirva kultivuojama, akėjama, išbe­riamos fosforo ir kalio trąšos (atitinkamai 90 ir 120 kg/ha veiklių­jų medžiagų). Sėjama spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje, 70cm tarpueiliais, į seklius (1,0-1,5 cm gylio) griovelius. Sėklos leng­vai prispaudžiamos.  Prieš sėją jos sumaišomos su sausu smėliu santykiu 1 :4. Augalai sudygsta balandžio antroje pusėje. Iki šakojimosi reikia stropiai naikinti piktžoles ir purenti tarpueilius. Gegužės antroje pusėje augalai intensyviai auga ir nustelbia pikt­žoles. Takažolę naudinga tręšti amonio salietra. Pusė šių trąšų iš­beriama gegužės viduryje, kita dalis – po 10-14 dienų nupjovus pirmąją žolę. Pasirodžius butonams (birželio pabaigoje), pjauna­ma žolė. Po to supurenami tarpueiliai. Priklausomai nuo metų me­teorologinių sąlygų antrą kartą žolė pjaunama rugpjūčio pabai­goje-rugsėjo pradžioje. Kol augalai sutankėja, purenami tarpuei­liai ir naikinamos piktžolės.

Takažolė serga miltlige, todėl jos negalima sėti po kultūrų, ku­rios serga šia liga. Kruopščiai naikinti piktžoles, sergančias milt­lige.

Žaliavos ruošimas. Žolė pjaunama giedrą dieną, nukritus rasai. Džiovinama gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Apšildomose džiovyklose džiovinama 50- 60°C temperatūroje, kartkartėmis pavartoma. Išdžiūvusios žalia­vos lenkiami stiebai lūžta.

Pirmosios žolės gaunama 21,1-24,8, antrosios – 23,0-24,9 cnt/ha orasausės žaliavos. Iš 100 kg šviežios žolės gaunama 23 kg sausos.

Išdžiūvę stiebai turi būti žali, balzgano atspalvio, silpno kva­po, sutraukiančio skonio. Drėgmės žaliavoje gali būti ne daugiau kaip 13%, belapių stiebų ir kitų augalo dalių – 3%, šaknų – 2%, mineralinių ir organinių priemaišų – po 2%. Žaliava laikoma sau­soje, gerai vėdinamoje patalpoje. Laikymo trukmė iki 2 metų.

Žolėje susikaupia 1,8-4,5% rauginių medžiagų, iki 980 mg% C vitarnino, flavonolų, kvercetino ir gausiai jo darinių (2,5- 3,0%). Šaknyse yra oksimetilantrachinonų, tai rodo jų biogenetinį ryšį su flavononais ir kitais fenoliniais junginiais.

Preparatai stabdo kraujavimą, malšina skausmą, skatina šla­pimo išsiskyrimą, jais gydoma akmenligė.

Taip pat skaitykite: