Rūgtis takažolė – Polygonum aviculare L.
Lietuviški sinonimai : kasočiai, kiaulažolė, kiauliabarščiai, kiauliažliogis, kietažiogis, kietažolė, kimžolė, naryčios žolė, padraika, veja, vejažolė.
Paplitusi Rytų europoje, išskyrus arktinius rajonus, Kaukaze, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje, Europos, Azijos, Amerikos, Afrikos, Australijos vidutinio klimato kraštuose, kur išvystyta žemdirbystė. Augalas – kosmopolitas.
Takažolė-pasėlių ir nedirbamų plotų piktžolė. Žolę ėda galvijai, ožkos, avys, kiaulės, triušiai ir naminiai paukščiai. Iš šaknų gaminami mėlyni dažai [51]. Vaistams vartojama antžeminė augalų dalis (žolė) (Herba Polygoni avicularis).
Morfologinės-botaninės savybės. Rūgtinių (Polygonaceae) šeimos, 5-40 cm aukščio vienmetis augalas. Šaknis tiesi, 12-15 cm ilgio, negausiai apaugusi plonomis šaknimis. Stiebas gulsčias, kylantis, kartais stačias, bambliuotas, plikas, vagotas, gausiai šakotas. Lapai 1,5-2,0 cm ilgio, iki 1,0 cm pločio, pailgi, buki arba nusmailėję, trumpakočiai. Makštys 7-8 mm ilgio, nusmailėjusios, sidabriškos. Žiedai labai maži, žalsvai balsvi arba rausvi, po 1-5 lapų pažastyse. Vaisius – 2,0-2,5 mm ilgio, tribriaunis juodas riešutėlis. 1000 jų sveria 1,3-1,4 g.
Žydi birželio-rugsėjo, sėklos . subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėn.
Auga kiemuose, ant takų, pakelėse, laukuose, mindžiojamose vietose sudaro sąžalynus. Labai dažnas visoje respublikoje. Natūraliose augimvietėse takažolė dažnai būna užteršta automašinų ir traktorių kuro degimo produktais, kelių dulkėmis, paukščių bei gyvulių išmatomis ir vartoti vaistams netinkama.
Agrotechnika. Takažolė gerai auga vidutinio priemolio dirvoje. Priešsėlis – mėšlu tręštos kultūros. Rugsėjo antroje pusėje suariama dirva. Prieš sėją dirva kultivuojama, akėjama, išberiamos fosforo ir kalio trąšos (atitinkamai 90 ir 120 kg/ha veikliųjų medžiagų). Sėjama spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje, 70cm tarpueiliais, į seklius (1,0-1,5 cm gylio) griovelius. Sėklos lengvai prispaudžiamos. Prieš sėją jos sumaišomos su sausu smėliu santykiu 1 :4. Augalai sudygsta balandžio antroje pusėje. Iki šakojimosi reikia stropiai naikinti piktžoles ir purenti tarpueilius. Gegužės antroje pusėje augalai intensyviai auga ir nustelbia piktžoles. Takažolę naudinga tręšti amonio salietra. Pusė šių trąšų išberiama gegužės viduryje, kita dalis – po 10-14 dienų nupjovus pirmąją žolę. Pasirodžius butonams (birželio pabaigoje), pjaunama žolė. Po to supurenami tarpueiliai. Priklausomai nuo metų meteorologinių sąlygų antrą kartą žolė pjaunama rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje. Kol augalai sutankėja, purenami tarpueiliai ir naikinamos piktžolės.
Takažolė serga miltlige, todėl jos negalima sėti po kultūrų, kurios serga šia liga. Kruopščiai naikinti piktžoles, sergančias miltlige.
Žaliavos ruošimas. Žolė pjaunama giedrą dieną, nukritus rasai. Džiovinama gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Apšildomose džiovyklose džiovinama 50- 60°C temperatūroje, kartkartėmis pavartoma. Išdžiūvusios žaliavos lenkiami stiebai lūžta.
Pirmosios žolės gaunama 21,1-24,8, antrosios – 23,0-24,9 cnt/ha orasausės žaliavos. Iš 100 kg šviežios žolės gaunama 23 kg sausos.
Išdžiūvę stiebai turi būti žali, balzgano atspalvio, silpno kvapo, sutraukiančio skonio. Drėgmės žaliavoje gali būti ne daugiau kaip 13%, belapių stiebų ir kitų augalo dalių – 3%, šaknų – 2%, mineralinių ir organinių priemaišų – po 2%. Žaliava laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Laikymo trukmė iki 2 metų.
Žolėje susikaupia 1,8-4,5% rauginių medžiagų, iki 980 mg% C vitarnino, flavonolų, kvercetino ir gausiai jo darinių (2,5- 3,0%). Šaknyse yra oksimetilantrachinonų, tai rodo jų biogenetinį ryšį su flavononais ir kitais fenoliniais junginiais.
Preparatai stabdo kraujavimą, malšina skausmą, skatina šlapimo išsiskyrimą, jais gydoma akmenligė.