Spanguolė

Spanguolė – Oxycoccus Hill.

Lietuviški sinonimai : spalgena, spangolė, spangėlė, spangė, spanguogė.

Genčiai priklauso 4 rūšys, paplitusios Šiaurės pusrutulyje – Eurazijoje ir Siaurės Amerikoje. Didžiausią praktinę reikšmę turi paprastoji spanguolė (O. palustris Pers.), savaime auganti plačiame areale – Šiaurės pusrutulio šalto (Europoje iki 71° š. pl.,o vietomis net už poliarinio rato) bei vidutinio klimato juostose, ir stambiauogė (O. macrocarpus Pursh.), savaime auganti tik šiau­rės Amerikos šiaurrytinėje dalyje.

Stambiauogė spanguolė pradėta kultivuoti 1816 m. JAV. Ištirta jos agrotechnika, uogų cheminė sudėtis, išvesta apie 200 veislių. Dauguma veislių išvesta kloninės atrankos būdu, atrenkant formas natūraliose augimvietėse. Taip pirmoji veislė ‘Howes’ išvesta 1843 m. Hibridizacijos būdu pirmosios veislės (‘Bekwith’, ‘Stevens’, ‘Wilcox’) išvestos ir gamybai perduotos 1950 m. XIX a. Pabaigoje stambiauogė spanguolė introdukuota į Europą. Ypač intensyviai jos kultivavimo galimybės buvo tiriamos septintajame šio amžiaus dešimtmetyje. Ši rūšis introdukuota ir į Rusiją bei mūsų respubliką.
Medicinoje vartojama uogos (Baccae Oxycocci recentes), siru­pas (Sirupus Oxycocci), gėrimas (Potio Oxycocci), ekstraktas (Extractum Oxycocci fluidum), tepalas. Daug uogų sunaudojama sultims, ekstraktui, marmeladui, žele, rnorsui, uo­gienėms, girai, kisieliui, kisieliaus milteliams, kokteiliams, beal­koholiniams gaivinantiems, taip pat alkoholiniams gėrimams ga­minti. Jos nepakeičiamas priedas rauginant kopūstus, obuolius. Iš atliekų, gautų išspaudus sultis, gaminami konditerijai vertingi organiniai dažai ir medicinoje vartojama ursolo rūgštis. Iš sėklų gaunamas aliejus, vartojamas kosmetikoje.

Morfologinės-botaninės ypatybės. Paprastoji spanguolė yra daugiametis, visžalis, besidriekiantis erikinių (Ericaceae) šeimos krūmokšnis. Šaknys pridėtinės (pagrindinė šaknis trumpaamžė), be šakniaplaukių. Antroje vegetacijos pusėje įsišaknija jau pirma­mečiai ūgliai, susilietė su drėgnomis samanomis.

Lapai trumpakočiai, sveiki, pražanginiai, odiški, smulkūs (apie 1, 2 cm ilgio), ovališki, smailiomis viršūnėmis, lygiakraščiai, že­myn atsilenkusiais kraštais, jų viršutinė pusė tamsiai žalia, apa­tinė – šviesiai žalia, matinė, padengta vaško sluoksniu. Žiedai smulkūs, taisyklingi, po 2-4 ir daugiau skėtiniuose žiedynuose, kartais pavieniai. Žiedkočiai 15-55 mm ilgio, plaukuoti, ties vi­duriu su dviem nedidelėmis pažiedėlėmis. Vainikėlis suaugtinis, rožinis, giliai suskaldytas, žydint vainiklapiai atgal atsilenkę. Vai­sius- tamsiai raudona, sultinga, įvairaus pavidalo (Lietuvoje aprašyta 17 formų), 0,4-1,8 cm skersmens uoga. 100 uogų sveria 24-80 g. Uogoje paprastai būna 4 (3-5) sėklalizdžiai, kuriuose esti 5-27 sėklos. Sėklos smulkios (2-2,5 mm ilgio), rudos. 1000 sėklų sveria 700-791 mg.

Žydi gegužės pabaigoje-birželio mėn. Uogos prinoksta rug­pjūčio pabaigoje-rugsėjo mėn. Tai priklauso ir nuo metų mete­orologinių sąlygų, ir nuo spanguolių biologinių ypatybių -yra ankstyvų ir vėlyvų formų.

Paprastoji spanguolė – acidofilinis, šviesamėgis augalas, bu­dingas aukštapelkių ir tarpinių pelkių palydovas, nors neretai au­ga ir užpelkėjusiuose miškuose, kartais žemapelkėse. Labiausiai paplitusi respublikos pietrytiniuose ir rytiniuose rajonuose – Va­rėnos, Kapsuko, Švenčionių, Ignalinos ir kt.. Dėl sausinimo darbų ir durpynų eksploatacijos spanguolynų plotai sparčiai ma­žėja-per dešimtmetį (1962-1972 m.) sumažėjo nuo 9,7 iki 7,6 tūkst. hektaro, t. y. daugiau nei 21%.

Stambiauogė spanguolė ir morfologinėmis, ir biologinėmis sa­vybėmis panaši į paprastąją. Tačiau ji be šliaužiančių stiebų, turi tik iki 30 cm aukščio stačius generatyvinius stiebus. Be to, jos la­pai bukomis, apvaliomis viršūnėmis. Uogos paprastai gerokai stambesnės, iki 2,3-2,7 cm ilgio ir 1,8-2,4 cm skersmens. Žydi birželio antroje pusėje-liepos mėn., uogos prinoksta rugsėjo- spalio mėn..

Agrotechnika. Spanguolėms tinka aukštapelkės ir tarpinės pel­kės, kurių pH (rūgštingumas) yra 3,2-6,0, taip pat nukasti dur­pynai, jei paliktas durpių sluoksnis ne plonesnis kaip 30-50 cm. Vieta parenkama šalia nemažo vandens baseino. Plantacijos dydį nulemia vandens debitas – 1 ha užtvindyti iškart reikia apie 3300 m3 vandens.

Naujai ruošiamoje pelkėje išraunami kelmai, pašalinamos krū­mokšnių (vaivorų, gailių) šaknys bei gyvoji kiminų danga. Tam tikslui nuimamas 15-20 cm storio paviršinis sluoksnis. Nukastas durpynas tik išlyginamas, padaromi kanalai.

Spanguolių augimui lemiamą reikšmę turi tinkamas drėgmės režimas. Gruntinio vandens lygis vegetacijos metu turi būti 20- 40 cm gylyje. Kartais (kovojant su kenkėjais, nuimant derlių, žie­mą) plantacija gali būti užtvindoma (iki 30 cm vandens sluoks­niu), o kai kada (norint pagerinti dirvos aeraciją) gruntinio van­dens lygis pažeminamas iki 50-60 cm. Tai reguliuojama irigaci-nių kanalų, užtvankų, pylimų sistema.

Aplink plantaciją kasamas 60-90 cm gylio nuožulniais šlaitais (viršuje 90 cm, apačioje 60 cm pločio) žiedinis kanalas, kuris sau­go ir nuo ropojančių kenkėjų. Kas 30 m kasami 40-45 cm gylio, 60 cm pločio kanalai. Didesnėje plantacijoje per vidurį kasamas centrinis kanalas, tokio pat gylio ir pločio kaip ir žiedinis. Kasant kanalus, būtina numatyti vandens pertekliaus nuleidimą bei pri­važiavimą. Be to, tikslinga įrengti ir lietinimo sistemą.

Aplink plantaciją žiedinio kanalo išorinėje pusėje supilamas 35-45 cm aukščio, 4-5 m pločio pylimas vandeniui sulaikyti už-tvindžiūs ir keliui įrengti.

Visas plotas stropiai išlyginamas, niveliuojamas. Jei didesnės plantacijos yra nevienodas reljefas, tada niveliuojama dalimis ir kiekviena jų atskiriama pylimais, kad būtų galima atskirai už­tvindyti.

Durpių paviršių rekomenduojama padengti 5-6 cm storio smė­lio sluoksniu. Tada spanguolės geriau prigyja ir auga, ne taip nukenčia nuo drėgmės nepritekliaus ir šalnų, lengviau kovoti su piktžolėmis. Geriausiai tinka iš upių arba iš gilesnių karjero sluoksnių vidutinio rupumo smėlis, kuriame nebūtų piktžolių sėk­lų. Smulkus arba su akmenėliais smėlis netinka [50″, 69, 120, 196]. Tačiau Siaurės Amerikoje yra ir nepadengtų smėliu plantacijų, iš kurių gaunami labai dideli derliai [66].

Spanguolės sodinamos 15-20 cm ilgio gyvašakėmis, papras­tai gegužės pirmoje pusėje  ar kiek vėliau,  geriausia, kai dirva 20 cm gylyje įšyla iki 10-15 °C. Gyvašakės ruošiamos prieš pat sodinimą ar iš anksto (prieš sodinimą jos laikomos pamatine da­limi įmerktos į vandenį, o iš anksto paruoštos – vėsioje patalpoje ant drėgnų samanų, sušlakstytos vandeniu ir uždengtos audeklu; vežamos irgi uždengtos), pumpurų brinkimo-sprogimo fenofazėse gerai derančiuose, sveikuose uogynuose. Sodinama 30-35 cm tar­pueiliais ir 20-25 cm tarp gyvasakių, po 2-3 gyvašakės į lizdą tokiu gyliu, kad virš dirvos paviršiaus liktų 2-3 cm ilgio viršū­nėlės  (atsitiktinai likusios ilgesnės viršūnėlės nukarpomos).

Pasodinus tą pačią dieną plantacija užtvindoma iki dirvos pa­viršiaus arba gausiai palaistomą lietinant. Po 1-2 dienų vanduo kanaluose 2-3 savaitėms, kol gyvašakės įsišaknija, nuleidžiamas iki 30-40 cm, po to visą vegetacijos laikotarpį laikomas 25-30 cm gylyje. Jei gruntinis vanduo giliau, būtina 1-2 kartus per savai­tę, kartais rečiau, laistyti lietinant (dirvos drėgnumas turi būti apie 60-80%).

Besniegę žiemą, kai – temperatūra nukrinta žemiau kaip – 17 °C ir žemė įšąla iki 5-8 cm, plantaciją rekomenduojama užtvindyti (geriausia palaipsniui, tada susidaro keli ledo sluoksniai), kad vandens paviršius būtų šiek tiek aukščiau viršūnėlių. Praėjus šal­čiams, vanduo tuojau pat nuleidžiamas. Nuo vėlyvųjų pavasari­nių ir ankstyvųjų rudeninių šalnų plantacija trumpam, tik kritinės temperatūros laikotarpiui (jokiu būdu ne ilgiau kaip 48 vai.), už­tvindoma, paliekant 5-7 cm ilgio spanguolių viršūnėles virš van­dens paviršiaus, arba lietinama.

Spanguolės tręšiamos negausiai. Nustatyta, kad azoto išberti daugiau kaip 50 kg į 1 ha veikliųjų medžiagų negalima. Azoto, fosforo ir kalio trąšų santykis gali būti įvairus – nuo 1:2:1 iki 1:6:1, ar 2:1:4, 1:2:2 ir t. t..

Paprastosios.spanguolės uogų derlius mūsų respublikoje (ban­dymo laukeliuose) penktaisiais auginimo metais, perskaičiavus į 1 ha, apie 3557 kg. Manoma, kad suaugusioje plantacijoje iš 1 ha galima gauti 4-5 t uogų [88]. Siaurės Amerikoje vidutinis span­guolių derlius – apie 10 t, o rekordiniai – viršija 20 t/ha.

Žaliavos ruošimas. Uogos renkamos visai prisirpusios rudenį prieš šalnas. Jos rūšiuojamos, supilamos į krepšius ir gabenamos į perdirbimo punktus. Žaliavoje neprisirpusių uogų gali būti ne daugiau kaip 5%, pabliuškusių, pakenktų, apdžiūvusių – iki 5%, kitų valgomų uogų priemaišų (bruknių, tekšiu ir kt.) -iki 1%, vaiskočių, šakelių, lapų – iki 0,5%. Visai negali būti nevalgomų, nuodingų (šaltekšnio, karklavijo ir kt.) uogų, taip pat mineralinių medžiagų.
Uogos laikomos sausos arba užpiltos vandeniu vėsiuose san­dėliuose ar šaldytuvuose, o namų sąlygomis – ant aukšto, balko­nuose, daržinėse, rūsiuose. Laikoma iki 4-8 mėnesių.

Uogose susikaupia 2,36-6,07% cukrų (vyrauja monosachari­dai – gliukozė ir fruktozė), 2,5-3,5% organinių rūgščių (vyrau­ja citrinos rūgštis, be to, yra iki 63,4 mg% benzoinės, 72 mg% chlorogeno , oleanolinės, chino, ursolo, kurios pra­moninio perdirbimo atliekose būna iki 6,32% ir kitokių rūgščių), 0,5-1,4% pektinų, 14-40 mg% askorbino rūgšties, 300-600 mg% ir daugiau vitamino P; mineralinių medžiagų – 0,19-0,28%. Iš viso nustatyta 25 mineraliniai elementai. Vyrauja kalis, fosforas, kalcis. Palyginti nemažai yra geležies, mangano.

Stambiauogės spanguolės uogų cheminė sudėtis panaši į pa­prastosios. Kiek mažiau susikaupia organinių rūgščių (1,9-2,4%), tačiau kai kurių, pvz., ursolo rūgšties, yra kiek daugiau (iki 10% pramoninio perdirbimo atliekose).

Iš spanguolių uogų gaminami gaivinantys gėrimai, kurie var­tojami karščiuojant, persisaldžius, kosint ir kitais atvejais. Spanguolių sultys vartojamos kartu su antibiotikais gydant šla­pimtakių uždegimą, ginekologines ligas, pogimdymines komplika­cijas, ypač kai vieni antibiotikai nelabai efektyvūs. Gerai jos veikia gydant pūlingas žaizdas (po apendektomijos, esant masti-tams, abscesams, votims) ir ypač odos nudegimus.

Spanguolių uogos nevartotinos esant ūminiams skrandžio ir žarnyno uždegimams, padidėjus rūgštingumui.

Taip pat skaitykite: