Vaistinė gelsvė

Vaistinė gelsvė – Levisticum officinale Koch

Lietuviški sinonimai : libistras, lipštokis, lipštukas, liubysta, liubystas, liubystė, liubystra, liubistras.

Kilusi iš Vakarų Azijos (Irano). Auginama ir sulaukėja beveik visoje Europoje, Kaukaze, Siaurės Amerikoje. Lietuvoje sa­vaime neauga, retokai auginama.

Vaistinei žaliavai vartojama šakniastiebiai ir šaknys (Radix Levistici). Šaknys bei eterinis aliejus vartojami konditerijos ga­miniams, marinatams, likeriams ir antpilams aromatizuoti, švieži ir džiovinti lapai, sėklos ir šaknys – mėsiškoms sriuboms, mėsos, žuvies, daržovių patiekalams, padažams, salotoms skaninti. Iš šak­nų gaminami cukrintiniai.

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, žolinis salierinių (Apiaceae) šeimos augalas. Šakniastiebis storas, rusvas, mėsin­gas su stora šakota šaknimi ir daugeliu pumpurų. Stiebas stačias, apvalus, dryžuotas, tuščiaviduris, šakota viršūne, 125-200 cm aukščio. Lapai blizgantys, pliki, apatiniai dukart, viršutiniai vieną­kart plunksniški. Žiedynai apie 12 cm skersmens, skėčiai iš 12- 20 spindulių. Žiedeliai balsvai arba žalsvai gelsvi. Vaisiai plokšti, gelsvai rudi. 1000 vaisių sveria apie 3,6 g.

Žydi liepos-rugpjūčio, vaisiai subręsta rugsėjo mėn.

Agrotechnika. Vienoje vietoje gelsvė gali augti 6 ir daugiau metų, tačiau gamybiniuose plotuose rekomenduojama jos šaknia­stiebius ir šaknis kasti antraisiais arba trečiaisiais auginimo me­tais. Mėgsta ūksmingas, nors gerai auga ir saulėtose vietose. Tin­ka lengvo ir vidutinio priemolio, kalkingos, pakankamai drėgnos, su gilesniu podirvio vandeniu dirvos. Priešsėlis – gausiai mėšlu tręštos kaupiamosios kultūros. Atlikti tyrimai parodė, kad geriausia gelsvę dauginti sėklomis (sėjamos rudenį, spalio pabaigoje). Dirva mėnuo prieš sėją giliai suariama. Kultivuojant ir akėjant prieš sėją išberiamos fosforo ir kalio trąšos (po 60 kg/ha veikliųjų medžiagų). Sėjama 60-70 cm tarpueiliais. 1 ha užsėti reikia 9-10 kg sėklų. Tik subrendusių sėklų daigumas kai kuriais metais būna didelis: laboratorijoje – 97,2%, dirvoje – 79,5% , o po dvejų metų jos beveik nedaigios. Rudenį pasėtos su­dygsta balandžio viduryje. Daigai retinami 2-3 lapų fazėje 30 cm atstumu. Velėniniame glėjiškame vidutiniškai pajurusiame vidu­tinio priemolio dirvožemyje augalus naudinga tręšti amonio sa­lietra (120 kg/ha veikliųjų medžiagų). Pusė šių trąšų išberiama daigus išretinus (gegužės pabaigoje), likusi dalis – rugpjūčio pra­džioje.

Vegetacijos pradžioje rūpestingai naikinamos piktžolės ir pu­renami tarpueiliai. Antraisiais auginimo metais prieš augalų at-žėlimą išpurenami tarpueiliai ir sunaikinamos ankstyvosios piktžo­lės. Augalams atžėlus, tręšiama azoto trąšomis (60 kg/ha veiklių­jų medžiagų). Tokia pat azoto trąšų norma išberiama liepos pir­moje pusėje.

Antraisiais auginimo metais pradeda žydėti. Kad išaugtų di­desnis šakniastiebių ir šaknų derlius, vos pasirodžiusius žiedynus reikia nuolat šalinti.

Gelsvė serga lapų dėmėtligėmis ir lapų šviesmarge. Iš kenkėjų ją puola liucerninio pjovėjo lervos, skėtinis straubliukas ir labai dažnai birželio viduryje – pupinis amaras. Kovos priemonės profilaktinės: gerai purenti pasėlio tarpueilius ir kruopščiai nai­kinti piktžoles. Kad amarų kiaušinėliai neturėtų kur žiemoti, reikia nupjauti piktžoles gelsvės lauko pakraščiuose.

Žaliavos ruošimas. Šakniastiebiai ir šaknys kasami rudenį (spalio mėn.) arba anksti pavasarį prieš atželiant augalams. Iš­kasti apvalomi (pašalinamos lapų liekanos, nupurtomos žemės, nuplaunama šaltu vandeniu). Šakniastiebiai ir stambios šaknys pjaustomi tik išilgai, džiovinami suvėrus ant virvučių, 35-40 °C temperatūroje arba (jeigu maži žaliavos kiekiai) gerai perpučia­moje patalpoje.

Šviežios žaliavos derlius – 90-105 cnt/ha. Iš 100 kg šviežių šakniastiebių ir šaknų gaunama 30 kg sausų. Sėklų derlius – 2- 4 cnt/ha.

Išdžiovinta žaliava labai higroskopiška – greitai sudrėksta, keičia spalvą ir genda. Sausa žaliava pakuojama į sandarią tarą (pergamentinį popierių, skardines dėžes) ir laikoma sausai 18- 20 °C temperatūroje.

Visose augalo dalyse yra eterinio aliejaus: šakniastiebiuose – iki 1,14%, šaknyse – 1,01%, lapuose – 0,68%, žiedynuose – 1,31%, sėklose -iki 2,14%. Jis suteikia augalui būdingą, gana malonų, primenantį salierus, kvapą. Be eterinio aliejaus, šaknia­stiebiuose ir šaknyse yra kumarinų (psoraleno, bergapteno), ka­vos ir chlorogeno rūgščių, p-sytosterolio glikozido, rauginių me­džiagų.

Gelsvės preparatai gera diuretinė priemonė. Šaknų nuoviru gy­doma atonija, uždegimai (ypač gerklės), jis gerina virškinimą.

Taip pat skaitykite: