Vaistinė melisa

Vaistinė melisa – Melissa officinalis L.

Lietuviški sinonimai: bičių žolė, bitžolės, gumbažolė, melica, melistai, milistai, miliuškė.

Paplitusi Pietų ir Pietryčių Europoje, Rusijos euro­pinės dalies pietiniuose rajonuose, Kaukaze, Mažojoje ir Pietryčių Azijoje, Siaurės Afrikoje. Siaurės Amerikoje užnešta.

Ūglių viršūnės – žolė (Herbą Melissae) ir lapai (Folia MelisSae) vartojami gydomosioms arbatoms, farmacijos, parfumerijos pramonėje, likerių ir antpilų gamyboje. Šviežių ir džiovintų lapų kvapas panašus į citrinos, ir jie plačiai vartojami kaip citrinos pa­kaitalas kulinarijoje.

Melissa-officinalis-vaistine-melisa

Iš hektaro pasėlio bitės surenka 133-200 kg  nektaro   nors sunkokai jis naminėms   bitėms prieinamas.

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, notrelinių (Lamiaceae) šeimos, 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Šaknia­stiebis šakotas, su požeminiais ūgliais. Šaknys gelsvos, 25-30 cm ilgio. Stiebas stačias, šakotas, plaukuotas. Lapai kotuoti, apskritai rombiški, apvaliais pamatais, 3-8 cm ilgio, 2-6 cm pločio, ne­gausiai plaukuoti, blizgančia viršutine ir tik palei gyslas plaukuo­ta apatine puse. Žiedai viršūninių lapų pažastyse, po 3-12 susi­telkę vienašoniuose netikruose menturiuose, balti arba rožiniai, 11-14 mm ilgio. Vaisiai – pailgai kiaušiniški, iki 2 mm ilgio, tam­siai rudi riešutėliai. 1000 jų sveria 0,54-0,57 g.

Žydi liepos-rugpjūčio, vaisiai subręsta rugsėjo mėn.

Gana retai auginama darželiuose bei augalų kolekcijose.

Agrotechnika. Melisa reikli šilumai. Gerai auga saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Tinka lengvesnė, trąši, pakankamai drėg­na, su giliu podirvio vandeniu dirva. Priešsėlis – gausiai mėšlu tręšti kaupiamieji arba ankštiniai augalai. Tiesiogiai tręšti melisą mėšlu nerekomenduojama.

Rudenį dirva giliai suariama, patręšiama mineralinėmis trąšo­mis (kalio 40-50, fosforo 100-120 kg/ha veikliųjų medžiagų). Tyrimai parodė, kad velėninį karbonatinį glėjišką vidutiniš­kai pajurusį, vidutinio priemolio dirvožemį tinka tręšti amonio sul­fatu (120 kg/ha veikliųjų medžiagų). Pusė šių trąšų išberia­ma po 15 dienų pasodinus daigus, kita dalis – po 7-10 dienų nu­pjovus pirmąją žolę.

Dauginama vegetatyviškai (šakniastiebiais, atlankomis, kero dalijimu) ir sėklomis, kurios sėjamos anksti pavasarį (kovo pa­baigoje, balandžio pradžioje) į šiltadaržius. 100 m2 užsodinti sė­jama 5-8 g sėklų į 1,2-1,5 m2. Šiltadaržyje sudygsta per 21 – 28 dienas. Daigai sodinami eilėmis 60×30 cm atstumu, geriau ap­siniaukusią dieną po lietaus (nereikia laistyti). Prigyja 97-100%. Daigai sodinami 4-5 lapelių fazėje.

Kol augalai maži, reikia rūpestingai naikinti piktžoles ir pu­renti tarpueilius. Vėliau augalai intensyviai auga ir nustelbia piktžoles. Antraisiais auginimo metais patręšiama azoto trąšomis (120 kg/ha veikliųjų medžiagų). Pusė šių trąšų išberiama, auga­lams pradėjus atželti, kita dalis – po 7-10 dienų, nupjovus pir­mąją žolę. Nupjovus melisą, supurenami tarpueiliai.

Melisą pažeidžia lapų rūdys ir lapų septoriozė, ypač drėgnu oru, taip pat tankiai susodintus augalus. Iš kenkėjų ją puola žaliasis skydvabalis, žalioji cikadelė ir kai kurios blakių rūšys. Kovos priemonės: nesodinti melisos po kultūrų, sergančių minėtomis ligomis (pvz., pipirmėčių), rūpestingai naikinti notre­linių šeimos piktžoles.

Melisa daugiametis augalas bet mūsų klimato sąlygomis iš­silaiko kelis metus. Šaltesnėmis ir besniegėmis žiemomis 40-50% augalų iššala.

Žaliavos ruošimas. Žolė pjaunama prieš pat žydėjimą, giedrą dieną, nukritus rasai. Suspausti lapai greitai tamsėja, todėl nu­pjautą žolę reikia atsargiai krauti į vežimus, nespaudžiant. Džio­vinama paskleista plonu sluoksniu gerai perpučiamoje patalpoje arba apkūrenamoje džiovykloje 20-35, bet ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Antroji žolė pjaunama prieš pat rudenines šalnas (rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje).

Pirmamečių augalų pirmosios žolės derlius – 5,3-7,5, antro­sios- 3,7-4,9 cnt/ha orasausių lapų, antramečių (priklausomai nuo žiemos) -7,2-10,7 (pirmosios žolės) ir 3,3-6,5 cnt/ha (ant­rosios žolės). Iš 100 kg šviežios žaliavos gaunama 20-23 sausos. Sėklų derlius – 200-400 kg/ha.

Norint užsiauginti sėklų, nereikia pjauti pirmosios žolės. Kad sėklos būtų geresnės, patariama žydinčių stiebų viršūnes sutrum­pinti 10-15 cm. Trečiaisiais metais derlius gaunamas ma­žesnis, ir plantaciją reikia atnaujinti.

Išdžiovinta žaliava turi būti citrinos kvapo, iš pradžių sutrau­kiančio, vėliau malonaus skonio ir turėti ne daugiau kaip 13% drėgmės,- stambių stiebų – 5%, pašalinių priemaišų-3%, iš jų mechaninių – 0,5%. Ji laikoma sandariai uždarytoje taroje sausoje, gerai vėdinamoje, 18-20 °C temperatūros patalpoje. Sau­sa žaliava labai higroskopiška. Laikyti žaliavą ilgiau negu metus nerekomenduojama.

Lapuose ir žieduose priklausomai nuo klimatinių auginimo vietos sąlygų, augalų vystymosi fazės ir amžiaus susikaupia nuo 0,01 iki 0,33% eterinio aliejaus , susidedančio iš 16 terpenų, tarp kurių dominuoja citralis (75-85%). Eterinis aliejus pasižymi sedatyviniu veikimu. Be to, žaliavoje nustatyta apie 150 mg% vitamino C, organinių rūgščių, apie 5% rauginių me­džiagų, gleivių, sėklose – iki 20% riebalų.

Melisos preparatais gydoma širdies veiklos sutrikimai, skran­džio kataras; jie gerina apetitą, ramina neuralginius ir reumati­nius skausmus, skatina šlapimo ir dujų išsiskyrimą. Lapų ištrau­komis gydomos sunkiai gyjančios žaizdos.

Taip pat skaitykite: