Vaistinė svilarožė

Vaistinė svilarožė – Althaea officinalis L.

Lietuviški sinonimai : piliarožė, ybiškė, švelnioji ybiškė, šliažas, žiugis.

Savaime auga Europoje, Sibire, Vidurinėje, Vakarų ir Mažojo­je Azijoje, Siaurės Amerikoje. Paplitusi Rusijos stepių ir miškastepių zonoje, Vakarų Sibiro pietuose, Kazachstane, kai kuriuose Vidurinės Azijos ir Kaukazo rajonuose.

Auga drėgnose dirvose, upių ir ežerų pakrantėse, pievose (dau­giausia druskingose), krūmuose, palei arykus. Žaliava ruošiama Dagestane, Ukrainoje, Voronežo srityje.

Lietuvoje vaistinės svilarožės ir kai kurių kitų šios genties rū­šių auginimas bei veikliosios medžiagos pradėta tirti 1970 m.
Šaknys (Radix Althaeae), lapai (Folia Althaeae) ir kartais žie­dai (Flores Althaeae) vartojami farmacijos pramonėje, kosmeti­koje, stiebai – pluošto gamyboje, žiedai – maisto pramonėje ir vilnai dažyti, kartais auginama gėlynuose.

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, apie 1 m aukš­čio dedešvinių (Malvaceae) šeimos augalas. Šaknis stora, šakota, rusvai geltona. Stiebas vienas arba keletas, stačias, švelniai plaukuotas, apatinė dalis sumedėjusi, cilindriškas, su trumpomis, į vir­šų kylančiomis šakutėmis, išaugančiomis iš lapų pažastų. Lapai trumpakočiai, 5-15 cm ilgio, pilkai žali, švelniaplaukiai, apatiniai širdiški, penkiaskiaučiai, viršutiniai kiaušiniški arba pailgai kiau-šiniški, triskiaučiai, nelygiai karbuotai dantyti, nusmalėjusia vir­šūne. Prielapiai smulkūs, siaurai lancetiški arba linijiški. Žiedai 20-30 mm skersmens, po 2-5 lapų pažastyse, trumpakočiai. Vai­nikėlis penkialapis, vainiklapiai įlinkusia viršūne, blyškiai rausvi, tamsiomis gyslomis. Taurėlapiai smailūs, plaukuoti. Kuokelių daug, iki viršūnės suaugę. Vaisius plokščias, disko formos, plau­kuotas, skyla į 15-25 vaisiukus (sėklas). Sėklos inkstiškos, ly­gios, rudos, 2-2,7 mm ilgio. 1000 sėklų sveria 2-2,7 g.

Žydi nuo liepos mėn. iki šalnų, vaisių subręsta nedaug, rug­sėjo mėn.

Lietuvoje savaime neauga, kartais auginama darželiuose.

Agrotechnika. Svilarožei parenkama apydrėgnė, lengva,   der­linga, su negiliu gruntiniu vandeniu (2-3 m) dirva. Vienoje vietoje auginamai – 4 metus. Geriausias priešsėlis-žiemkenčiai ar­ba kaupiamieji. Rudenį dirva giliai suariama (20-25 cm), anksti pavasarį kultivuojama ir akėjama.

Dirva prieš arimą tręšiama mėšlu (30-40 t/ha) kartu su mi­neralinėmis trąšomis (45-60 fosforo ir 45-60 kg/ha kalio veik­liųjų medžiagų). Jei mėšlo nėra, tai tręšiama tik mineralinėmis trąšomis. Azoto trąšos beriamos augalams sudygus, o kitais me­tais- jiems pradėjus želti ir žydėti (po 45 kg/ha). Jeigu dirva tręšiama ir mėšlu, pirmaisiais auginimo metais azoto trąšų nebe­dailia. Sėjant kartu su sėkla rekomenduojama išberti granuliuoto superfosfato (30-40 kg/ha veikliųjų medžiagų.

Kietu lukštu padengtos sėklos sunkiai dygsta. Todėl patartina jas skarifikuoti koncentruota sieros rūgštimi (geriausiai dygsta, išlaikius rūgštyje 90 min). Sėklų stratifikavimas nelabai efekty­vus. Galima sėti ir 2 metų senumo sėklas, jų daigumas geresnis negu šviežių sėklų, arba rekomenduojama jas prieš sėją pamirkyti šiltame vandenyje (20-25 °C) ir po to apdžiovintas pasėti.

Sėjama daržovių arba įprastomis grūdų sėjamosiomis, atitin­kamai sureguliavus gylį (iki 1-2 cm). 1 ha reikia 8-10 kg sėklų (kai daigumas didesnis negu 70%). Sėjama 60-70 cm tarpueiliais. Pradeda dygti po 6-20 dienų. Nedideliam plotui už­sodini;! augalus anksti pavasarį galima dauginti ir kerelių dali­jimu.

Dirva visą laiką turi būti puri, nepiktžolėta. Prieš sudygstant sėkloms ją reikia supurenti 3-4 cm, sudygus,- 6-8 cm gyliu. Tankus pasėlis retinamas – 1 m eilutėje paliekama 8-10 augalų. Tarpueiliai purenami atsargiai, nepažeidžiant šaknų, nes pažeistos šaknys pradeda pūti. Prieš žiemą iš dirvos pašalinamos sunyku­sios antžeminės augalų dalys.

Sėkloms išsiauginti paliekamas antrųjų auginimo metų skly­pelis. Augalai pjaunami, kai paruduoja apie 50% vaisių (sėklų); 3-5 dienas apdžiovinami ir sėklos iškuliamos bei išvalomos grū­dų valymo mašinomis. Derlius – 3-5 cnt/ha.

Žaliavos ruošimas. Šaknys kasamos anksti pavasarį, prieš at­želiant augalams arba rudenį, sunykus antžeminei augalo daliai. Jos pradedamos kasti antraisiais auginimo metais. Kasamos kas­tuvais, plūgais be verstuvo arba specialiai pritaikytomis bulvių kasimo mašinomis. Orasausių šaknų derlius – 10-20 cnt/ha. La­pai ir žiedai skinami pradėjus augalams žydėti ir per patį žydėji­mą. Kadangi augalų žydėjimo periodas ilgas, žiedai skinami ke­letą kartų.

Iškastos šaknys greitai nuplaunamos, stambesnės perpjauna­mos išilgai, 2-3 dienas apvytinamos ore ir baigiamos džiovinti pavėsyje gerai vėdinamoje patalpoje arba specialioje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 50-60 °C temperatūroje. Iš 100 kg žalių šak­nų gaunama apie 23-25 kg sausų.

Šaknys gali būti valytos ar nevalytos (nulupta ar nenulupta žieve). Jos turi būti balkšvos arba balkšvai geltonos, silpno kvapo, kiek gleivingos, salstelėjusio skonio. Drėgmės žaliavoie gali būti ne daugiau kaip 14%, sumedėjusių dalių -iki 3%, nekoky­biškai nuvalytų šaknų – ne daugiau kaip 2%, šaknų žievės gaba­liukų- iki l7o, organinių ir mineralinių priemaišų – ne daugiau kaip po 0,5%.

Žaliava po 20, 50, 75 kg pakuojama į pakus ar maišus ir laiko­ma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Galima laikyti iki 3 me­tų.

Šaknyse yra iki 10% gleivių, 2% asparagino, 8% cukraus, 11- 16% pektinų, 1,7%, riebalų, 4,8% mineralinių medžiagų, krakmolo, lapuose ir žieduose – apie 5% gleivių, krakmolo, angliavandenių, eterinio aliejaus, žieduose- dažinių   medžiagų.

Vaistinė svilarožė plačiai vartojama viso pasaulio šalių medi­cinoje. Sio augalo preparatai veikia apgleivinamai, slopina už­degimą, vartojami sergant kvėpavimo takų (bronchitu, tracheitu) ir virškinimo trakto (skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, gastritu, žarnų uždegimu) ligomis.

Iš šaknų gaminamas sirupas, ištrauka, ekstraktas. Iš lapų gau­tas preparatas mukaltinas vartojamas nuo kvėpavimo takų užde­gimo.

Svilarožės šaknų ir lapų dedama į arbatų mišinius, kurie var­tojami nuo bronchito.

Taip pat skaitykite: