Vaistinė svilarožė – Althaea officinalis L.
Lietuviški sinonimai : piliarožė, ybiškė, švelnioji ybiškė, šliažas, žiugis.
Savaime auga Europoje, Sibire, Vidurinėje, Vakarų ir Mažojoje Azijoje, Siaurės Amerikoje. Paplitusi Rusijos stepių ir miškastepių zonoje, Vakarų Sibiro pietuose, Kazachstane, kai kuriuose Vidurinės Azijos ir Kaukazo rajonuose.
Auga drėgnose dirvose, upių ir ežerų pakrantėse, pievose (daugiausia druskingose), krūmuose, palei arykus. Žaliava ruošiama Dagestane, Ukrainoje, Voronežo srityje.
Lietuvoje vaistinės svilarožės ir kai kurių kitų šios genties rūšių auginimas bei veikliosios medžiagos pradėta tirti 1970 m.
Šaknys (Radix Althaeae), lapai (Folia Althaeae) ir kartais žiedai (Flores Althaeae) vartojami farmacijos pramonėje, kosmetikoje, stiebai – pluošto gamyboje, žiedai – maisto pramonėje ir vilnai dažyti, kartais auginama gėlynuose.
Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, apie 1 m aukščio dedešvinių (Malvaceae) šeimos augalas. Šaknis stora, šakota, rusvai geltona. Stiebas vienas arba keletas, stačias, švelniai plaukuotas, apatinė dalis sumedėjusi, cilindriškas, su trumpomis, į viršų kylančiomis šakutėmis, išaugančiomis iš lapų pažastų. Lapai trumpakočiai, 5-15 cm ilgio, pilkai žali, švelniaplaukiai, apatiniai širdiški, penkiaskiaučiai, viršutiniai kiaušiniški arba pailgai kiau-šiniški, triskiaučiai, nelygiai karbuotai dantyti, nusmalėjusia viršūne. Prielapiai smulkūs, siaurai lancetiški arba linijiški. Žiedai 20-30 mm skersmens, po 2-5 lapų pažastyse, trumpakočiai. Vainikėlis penkialapis, vainiklapiai įlinkusia viršūne, blyškiai rausvi, tamsiomis gyslomis. Taurėlapiai smailūs, plaukuoti. Kuokelių daug, iki viršūnės suaugę. Vaisius plokščias, disko formos, plaukuotas, skyla į 15-25 vaisiukus (sėklas). Sėklos inkstiškos, lygios, rudos, 2-2,7 mm ilgio. 1000 sėklų sveria 2-2,7 g.
Žydi nuo liepos mėn. iki šalnų, vaisių subręsta nedaug, rugsėjo mėn.
Lietuvoje savaime neauga, kartais auginama darželiuose.
Agrotechnika. Svilarožei parenkama apydrėgnė, lengva, derlinga, su negiliu gruntiniu vandeniu (2-3 m) dirva. Vienoje vietoje auginamai – 4 metus. Geriausias priešsėlis-žiemkenčiai arba kaupiamieji. Rudenį dirva giliai suariama (20-25 cm), anksti pavasarį kultivuojama ir akėjama.
Dirva prieš arimą tręšiama mėšlu (30-40 t/ha) kartu su mineralinėmis trąšomis (45-60 fosforo ir 45-60 kg/ha kalio veikliųjų medžiagų). Jei mėšlo nėra, tai tręšiama tik mineralinėmis trąšomis. Azoto trąšos beriamos augalams sudygus, o kitais metais- jiems pradėjus želti ir žydėti (po 45 kg/ha). Jeigu dirva tręšiama ir mėšlu, pirmaisiais auginimo metais azoto trąšų nebedailia. Sėjant kartu su sėkla rekomenduojama išberti granuliuoto superfosfato (30-40 kg/ha veikliųjų medžiagų.
Kietu lukštu padengtos sėklos sunkiai dygsta. Todėl patartina jas skarifikuoti koncentruota sieros rūgštimi (geriausiai dygsta, išlaikius rūgštyje 90 min). Sėklų stratifikavimas nelabai efektyvus. Galima sėti ir 2 metų senumo sėklas, jų daigumas geresnis negu šviežių sėklų, arba rekomenduojama jas prieš sėją pamirkyti šiltame vandenyje (20-25 °C) ir po to apdžiovintas pasėti.
Sėjama daržovių arba įprastomis grūdų sėjamosiomis, atitinkamai sureguliavus gylį (iki 1-2 cm). 1 ha reikia 8-10 kg sėklų (kai daigumas didesnis negu 70%). Sėjama 60-70 cm tarpueiliais. Pradeda dygti po 6-20 dienų. Nedideliam plotui užsodini;! augalus anksti pavasarį galima dauginti ir kerelių dalijimu.
Dirva visą laiką turi būti puri, nepiktžolėta. Prieš sudygstant sėkloms ją reikia supurenti 3-4 cm, sudygus,- 6-8 cm gyliu. Tankus pasėlis retinamas – 1 m eilutėje paliekama 8-10 augalų. Tarpueiliai purenami atsargiai, nepažeidžiant šaknų, nes pažeistos šaknys pradeda pūti. Prieš žiemą iš dirvos pašalinamos sunykusios antžeminės augalų dalys.
Sėkloms išsiauginti paliekamas antrųjų auginimo metų sklypelis. Augalai pjaunami, kai paruduoja apie 50% vaisių (sėklų); 3-5 dienas apdžiovinami ir sėklos iškuliamos bei išvalomos grūdų valymo mašinomis. Derlius – 3-5 cnt/ha.
Žaliavos ruošimas. Šaknys kasamos anksti pavasarį, prieš atželiant augalams arba rudenį, sunykus antžeminei augalo daliai. Jos pradedamos kasti antraisiais auginimo metais. Kasamos kastuvais, plūgais be verstuvo arba specialiai pritaikytomis bulvių kasimo mašinomis. Orasausių šaknų derlius – 10-20 cnt/ha. Lapai ir žiedai skinami pradėjus augalams žydėti ir per patį žydėjimą. Kadangi augalų žydėjimo periodas ilgas, žiedai skinami keletą kartų.
Iškastos šaknys greitai nuplaunamos, stambesnės perpjaunamos išilgai, 2-3 dienas apvytinamos ore ir baigiamos džiovinti pavėsyje gerai vėdinamoje patalpoje arba specialioje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 50-60 °C temperatūroje. Iš 100 kg žalių šaknų gaunama apie 23-25 kg sausų.
Šaknys gali būti valytos ar nevalytos (nulupta ar nenulupta žieve). Jos turi būti balkšvos arba balkšvai geltonos, silpno kvapo, kiek gleivingos, salstelėjusio skonio. Drėgmės žaliavoie gali būti ne daugiau kaip 14%, sumedėjusių dalių -iki 3%, nekokybiškai nuvalytų šaknų – ne daugiau kaip 2%, šaknų žievės gabaliukų- iki l7o, organinių ir mineralinių priemaišų – ne daugiau kaip po 0,5%.
Žaliava po 20, 50, 75 kg pakuojama į pakus ar maišus ir laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Galima laikyti iki 3 metų.
Šaknyse yra iki 10% gleivių, 2% asparagino, 8% cukraus, 11- 16% pektinų, 1,7%, riebalų, 4,8% mineralinių medžiagų, krakmolo, lapuose ir žieduose – apie 5% gleivių, krakmolo, angliavandenių, eterinio aliejaus, žieduose- dažinių medžiagų.
Vaistinė svilarožė plačiai vartojama viso pasaulio šalių medicinoje. Sio augalo preparatai veikia apgleivinamai, slopina uždegimą, vartojami sergant kvėpavimo takų (bronchitu, tracheitu) ir virškinimo trakto (skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, gastritu, žarnų uždegimu) ligomis.
Iš šaknų gaminamas sirupas, ištrauka, ekstraktas. Iš lapų gautas preparatas mukaltinas vartojamas nuo kvėpavimo takų uždegimo.
Svilarožės šaknų ir lapų dedama į arbatų mišinius, kurie vartojami nuo bronchito.