Vaistinis valerijonas

Vaistinis valerijonas – Valeriana ofiicinalis L.

Lietuviški sinonimai: baldrijolas. budrijonas,. karStžolė. peletrūnas, oželis, pelfetrtoas oželinis, razalija, velnio barzda.

Paplitęs Skandinavijoje, Vidurio Europoje, rytų europoje.

Šakniastiebiai ir šaknys (Rhizoma et radix Valerianae)  vartojami farmacijos pramonėje įvairiausių prepratų gamybai.   Augalas nektaringas, ilgai žydi, gausiai lankomas bičių. Tačiau žydėti leidžiama tik sėkliniams augalams.
Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, valerijoninių šeimos, 1,5 – 2,0 m aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis vertikalus, 2-4 cm ilgio ir 2 cm skermens, su daugeliu 10-25 cm ilgio ir 1 – 4 mm skermens šaknelių. Šakniastiebiai kartais būna su palaipomis. Pirmaisiais vegetacijos metais išauga tik lapų skrotelė, antraisiais – vagotas arba lygus, prie pamato ir bamblių apaugęs retais plaukeliais stiebas. Lapai neporomis plunksniški arba apatiniai sveiki, o viduriniai ir viršutiniai plunksniškai karpyti. Lapeliai linijiški, lygiakraščiai arba kiek dantyti. Žiedai smulkūs, skėtiškose kekėse, dvilyčiai, kvapūs. Vainikėlis violetinis, rausvas, rausvai baltas arba baltas. Taurelė augalams žydint neryški, vaisiui nokstant, ji didėja ir išsivysto į skristuką. Vaisiai pailgi, pliki arba kiek plaukuoti, 2,5-4 mm ilgio, su skris-tuku. 1000 vaisių sveria 0,53 g.

Žydi birželio-liepos mėn., sėklos subręsta liepos pabaigoje.

Auga pievose, upių ir ežerų pakrantėse, versmėtose vietose, drėgnuose Lapuočių miškuose, netgi pušynuose, mėgsta karbonati­nes dirvas. Ypač dažnas rytinėje Lietuvos dalyje.

Kultivuojamas Kauno botanikos sode ir Vaistinių augalų eks­perimentiniame ūkyje Gerdašiuose.

Agrotechnika. Valerijonas gerai auga lengvo priemolio ar prie-smėlio, geros struktūros, puveningoje, pakankamai drėgnoje, neut­ralios ar kiek šarminės reakcijos dirvoje. Galima auginti net su­kultūrintuose, gerai pakalkintuose durpynuose. Trūkstant dirvoje drėgmės, ypač pavasarį, augalai blogai auga ir derlius būna ma­žas. Valerijonus geriausia auginti po juodojo pūdymo, mišinių, ankstyvųjų bulvių, žirnių ar kitų kultūrų, kurių derlius anksti nu­imamas ir dar spėjama paruošti dirvą sėjai arba daigams sodinti. Netinkamas priešsėlis – daugiametės žolės.

Nors valerijonas ir daugiametis augalas, tačiau tikslingiausia jį auginti 2 metus. Dirva ruošiama kaip ir kitoms kaupiamosioms kultūroms. Ypač svarbu rudenį – maždaug 10-20 dienų iki sėjos arba daigų sodinimo – ją giliai suarti. Prieš arimą dirva tręšia­ma mėšlu arba durpių-mėšlo pūdiniu (20-30 t/ha), taip pat mi­neralinėmis trąšomis (kalio – 60, fosforo – 90 kg/ha veikliųjų medžiagų). Priesmėlio dirvą prieš arimą reikia gausiau tręšti mėš­lu (ne mažiau kaip 30 t/ha) ir mineralinėmis trąšomis (kalio – 80, fosforo- 120 kg/ha).

Netręšiant mėšlu, mineralinių trąšų išberiama dvigubai dau­giau, pavyzdžiui, priemolio dirvožemyje azoto ir kalio-po 120, fosforo- 180 kg/ha veikliųjų medžiagų . Kalio ir fosforo trąšas reikia išberti rudenį, ruošiant dirvą, o azoto – sėkloms su­dygus ar daigams prigijus.

Valerijonas dauginamas daugiausia sėklomis. Jos sėjamos į daigyną arba tiesiog į nuolatinę auginimo vietą pavasarį arba ru­denį. Sėklų vidutinis daigumas apie 62%, po metų gerokai suma­žėja, o po dvejų praktiškai jos būna nedaigios. Geriausia sėti ru­denį tų pačių metų sėklomis. Jeigu nėra galimybės tai padaryti, jas reikia stratifikuoti. Vasario pabaigoje ar kovo pradžioje sėklos sumaišomos su smėliu (santykiu 1:3), supilamos į dėžutes ir lai­komos 25-30 dienų lauke po sniegu. Prieš sėją įnešamos į patal­pą, paskleidžiamos, kad apdžiūtų smėlis. Pavasarį pasėtos nestra-tifikuotos sėklos sudygsta per 12-14, o stratifikuotos – per 4-6 dienas. Rudenį 1 ha apsėti reikia 8-9 kg, o pavasarį – 7-8 kg sėklų. Sėjama eilėmis 60-70 cm tarpueiliais, 3-4 cm gyliu. Sėklų nereikia užžerti žemėmis, galima tik kiek prispausti arba, sėjant pavasarį, užžerti 1 cm storio žemės sluoksniu. Kad lygiau pasisė­tų, nestratifikuotas sėklas taip pat reikia maišyti su smėliu l : 3

santykiu.

Daigams išauginti sėklos sėjamos rudenį arba pavasarį 20- 25 cm tarpueiliais. Apsodinti 1 ha reikia apie 600 m2 daigyno, ku­riame pasėjama 0,4-0,5 kg sėklų. Daigai sudygsta balandžio pa­baigoje. Per vegetaciją   augalai suformuoja 3-5   lapų skrotelę. Rudenį šie daigai iškasami ir sodinami į skirtą plotą. Daigai so­dinami eilėmis 70X60-30 cm atstumu. Daigais sodinti valerijonai iki rudens sudaro stambų  šaknyną.   Sėtinės   vienmetės kultūros derlius būna 50% mažesnis negu daigais sodintų dvimečių. Palie­kant sėtinę kultūrą nepersodintą antriems metams, pavasarį išau­ga gausiai žiedstiebių, kuriems pašalinti reikia įdėti daug darbo, o jų nepašalinus, labai sumažėja antrametės kultūros derlius. Tai­gi sėtinę kultūrą reikia realizuoti pirmųjų auginimo metų rudenį. Valerijonų vegetacija prasideda balandžio viduryje. Todėl, tik pradžiūvus dirvai, reikia purenti tarpueilius. Augalams pradėjus augti, ravima ir tręšiama azoto trąšomis (60-120 kg/ha). Vėliau lapai padengia dirvožemį ir piktžolės neauga. Antraisiais augini­mo metais svarbiausia agrotechnikos priemonė – šalinti žiedstie-bius. Tik pasirodžiusius žiedstiebius (gegužės pradžioje) reikia iš­pjauti ar išlaužyti prie pat pamato. Kadangi jie auga pakartotinai, tai juos reikia šalinti 3-4 kartus (pagal reikalą).

Antroje vasaros pusėje ant apatinių lapų išryškėja kai kurių ligų požymiai (valerijonų rudelė, tikroji ir netikroji miltligės ir kt.). Šaknų derliui šios ligos žalos nepadaro, todėl kovos priemo­nės nereikalingos.

Žaliavos ruošimas. Šaknis   reikia   kasti rudenį – spalio mėn. Jeigu nėra galimybės iškasti rudenį, tai kasamos anksti pavasarį (kovo mėn.), kol augalai dar nepradėję želti. Tačiau rudenį iš­kastos šaknys būna geresnės kokybės. Didesniuose plotuose kasa­mos   specialiais   plūgais,   mažesniuose – iškeliamos   šakėmis. Iš­keltas keras paimamas už lapkočių ir, padaužant į nusmailintą baslį, gerai nupurtomos žemės, pašalinami lapai. Iš lengvo dirvo­žemio iškasti kerai išsikrato labai gerai ir net nereikia šaknų per­plauti. Iš sunkesnės ir drėgnos dirvos iškeltas šaknis reikia plau­ti. Jos plaunamos trumpai, po tekančiu vandeniu, po to pasklei­džiamos, kad apdžiūtų. Svarūs šakniastiebiai išilgai supjaustomi į 3-5 dalis, neatskiriant nuo jų šaknelių.  Vienmečių  valerijonų šakniastiebiai maži, todėl smulkinti jų nereikia. Paskleisti ant tink­lų džiovinami šiltoje patalpoje ar džiovykloje ne aukštesnėje kaip 35-40 °C temperatūroje.   Gerai išdžiūvusios   šaknys   suspaustos trupa. Persijojant per sietus, atskiriamos likusios priemaišos.

Pirmametės sėtinės valerijono kultūros vidutinis derlius – 10,7 cnt/ha orasausių šaknų, daigais sodintų antramečių augalų šaknų derlius – 22-30 cnt/ha. Iš 100 kg žalių šaknų gau­nama 25-30 kg orasausių. Sausa žaliava pakuojama į maišus ir laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Laikymo trukmė iki 3 metų.

Dalis sėtinių augalų paliekama antriems metams sėkloms išau­ginti. Sis plotas papildomai patręšiamas (azoto – 60, fosforo- 90 ir kalio – 60 kg/ha veikliųjų medžiagų). Sėklos pradeda bręsti birželio pabaigoje ir dauguma baigia bręsti liepos pabaigoje, nors apatiniuose žiedynuose dar būna žydinčių žiedų ir nesubrendusių sėklų. Taigi, valerijono žydėjimo bei sėklų brendimo periodas la­bai ištęstas. Žiedyno viršūnėje sėklos subręsta anksčiau negu šo­niniuose žiedynuose. Pirmosios subrendusios sėklos būna geres­nės kokybės – jų daigumas 81,3%. Subrendusios sėklos labai leng­vai išbyra net esant silpnam vėjeliui. Dėl to jas reikia rinkti per 2-3 kartus. Jas pradedama rinkti, kai žiedynuose būna 25-35% pribrendusių sėklų. Atskiri žiedynai nupjaunami, sudedami ant audeklo ir palaikomi pastogėje 10-15 dienų. Po to sėklos nuku-liamos, išvalomos ir laikomos sausoje patalpoje.

Išdžiūvę šakniastiebiai turi būti stipraus kvapo, paviršius rus­vas, vidus balsvas, saldokai kartaus skonio. Drėgmės juose gali būti ne daugiau kaip 16,%, nutrupėjusių šaknų nuo šakniastie­bių- 20%, šakniastiebių be šaknų – 4%, šakniastiebių su iki 1 cm ilgio stiebų liekanomis – 3%, organinių priemaišų – 3%, mine­ralinių- ne daugiau kaip 1,5%, ekstraktinių medžiagų- ne mažiau kaip 25%.

Vienmetėse šaknyse bei šakniastiebiuose nustatyta 0,44% ete­rinio aliejaus, dvimetėse – 0,54-0,70%. Šakniastiebiuose eterinio aliejaus yra tik 0,28%, šaknelėse – net 0,60%. Taigi ruošiant ža­liavą stengtis kuo daugiau palikti šaknelių. Žaliavoje valerijono rūgšties susikaupia 1,19-1,47%. Be to, eteriniame aliejuje yra borneolio, 1-mirtenolio, 1-kamfeno, a-pineno, d-terpineolio, l-limoneno, seskviterpeno, borneolio ir skruzdžių, acto, sviesto bei propiono rūgščių esterių, izovalerijono rūgšties, proazuleno ir kt., alkaloidų, glikozido valerido, rauginių medžiagų, cukrų, krakmolo, obuolių, stearino, palmitino ir kitų rūgščių, mineralinių medžiagų, fermentų, aliejaus.

Šaknų nuoviras bei iš jų pagaminti preparatai vartojami susi­jaudinus, nuo nemigos, širdies skausmų ir traukulių, epilepsijos. Nevartotini sumažėjus kraujo spaudimui, susilpnėjus skydliaukės funkcijai ir raumenų tonusui, taip pat jautrumui įvairiems dirgik­liams.

Vaistinio valerijono šaknų preparatai vartojami ir veterinari­joje nuo širdies, žarnyno ir kitų gyvulių organų spazmų.

Taip pat skaitykite: