Vaistinis yzopas

Vaistinis yzopas – Hyssopus officinaSis L.

Lietuviški sinonimai : juozapukai, juozupas, izupas, izopas, vaistinis Juozapas, juozažolė.

Paplitęs Pietų Europoje, Rusijos europinės dalies pie­tiniuose rajonuose, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje; Siaurės Ameriko­je užneštinis.

Stiebų viršūnės su lapais (Herbą Hyssopi) vartojama gydomo­sioms arbatoms, farmacijos, parfumerijos pramonėje. Švieži ir džiovinti lapai bei žiedynai yra malonaus aromato, karstelėjusio skonio, vartojami likerių ir antpilų gamyboje bei kulinarijoje.

Nustatyta, kad vaistinio yzopo eterinis aliejus stabdo gyvulių vi­duriavimą sukeliančių bakterijų vystymąsi. Dekoratyvus, medin­gas augalas (jo žiedai išskiria iki 790 kg/ha nektaro.

Morfofoginės-botaninės savybės. Daugiametis, notrelinių (Lamiaceae) šeimos puskrūmis. Šaknis liemeninė, sumedėjusi. Stie­bas stačias arba kylantis, 20–60 cm aukščio, šakotas, keturbriaunis, apatinė dalis sumedėjusi, žolinės dalys plaukuotos. Lapai standus, 10-40 mm ilgio ir 2-7 mm pločio, apskrita arba nusmailėjusia viršūne, išsišovusia vidurine gysla, šiek tiek žemyn užsirietu­siais kraštais, apaugę retais plaukeliais, su eterinėmis liaukutė-mis. Žiedai po 3-7 susitelkę lapų pažastyse ir sudaro pailgus vie­našalius žiedynus. Taurelė 5-8 mm ilgio, paprastai violetinio atspalvio, jos danteliai trikampiškai lancetiški. Vainikėlis 7- 11 mm ilgio, priklausomai nuo formos dažniausiai mėlynas (f. cya-neus Alefeld), rečiau rožinis (f. ruber Alefeld) arba baltas (f. 6.1-bus Alefeld). Vaisiai – apie 2,5 mrn ilgio riešutėliai, su viena aštria briauna, tamsiai rudi; 1000 jų sveria apie 1 g.

Žydi liepos-rugpjūčio, sėklos subręsta rugsėjo mėn.
Lietuvoje savaime neauga, vietomis auginamas darželiuose.

Agrotechnika. Yzopui parenkama saulėta, priemolio ar prie-smėlio, vandeniui laidi dirva. Geriausias priešsėlis – kaupiamo­sios kultūros, tačiau galima auginti ir po varpinių.

Yzopas vienoje vietoje gali augti 10 ir daugiau metų, todėl ypač didelį dėmesį reikia skirti dirvos paruošimui ir pagrindiniam trę­šimui. Dirva ruošiama rudenį. Jei buvo auginamos grūdinės kul­tūros, tuojau nuskutamos ražienos ir po 2-3 savaičių dirva su­ariama, prieš tai patręšus mėšlu (30-40 t/ha) ir mineralinėmis trąšomis (kalio 80-100, fosforo 100-120 kg/ha veikliųjų medžia­gų). Netręšiant mėšlu, kalio išberiama iki 120, fosforo ir azoto iki 180 kg/ha. Azoto trąšomis tręšiama augalams prigijus arba atžė-lus. Prieš sėją arba sodinimą dirva kultivuojama, akėjama ir su­ženklinamos eilės.

Dauginamas sėklomis. Jos sėjamos pavasarį arba rudenį. Tų pačių metų sėklų daigumas apie 91%, dygimo energija – 89%. Sėklų daigumas ir dygimo energija ilgainiui mažėja: po 3 laikymo metų – daigumas 58,5%, o dygimo energija – 40%, po 4 metų – daigumas 42,7%, dygimo energija- 35,5%. Vadinasi, sėjai tinka­miausios ne ilgiau kaip 1-2 metus laikytos sėklos. Pasėtos į grun­tą sudygsta po 10-14 dienų.

Sėklas galima sėti arba į lysves, o pavasarį ar rudenį daigus persodinti į nuolatinę vietą eilėmis 70X40 cm atstumu, arba į nuolatinę vietą 60-70 cm tarpueiliais. Pasėjus 0,4 kg sėklų, iš­auga pakankamai daigų 1 ha apsodinti. Sėjant tiesiog į nuolatinę vietą, 1 ha reikia 6-7 kg sėklų. Sėklos prieš sėjant sumaišomos su smėliu 1 : 3 santykiu. Sis sėjos būdas paprastesnis ir naudoja­mas auginant yzopą didesniuose plotuose, kur sėjos bei priežiūros darbai atliekami mechanizuotai.

Pirmaisiais auginimo metais, kol augalai dar maži, ravimos piktžolės ir purenami tarpueiliai. Vėliau augalai išsikeroja ir pikt­žoles nustelbia, todėl užtenka tik purenti tarpueilius ir papildomai patręšti mineralinėmis trąšomis. Tyrimai parodė, kad velėniniame glėjiškame vidutiniškai pajurusiame priemolio dirvožemyje di­džiausias žolės derlius gautas išberiant azoto 180, kalio – 120 ir fosforo – 180 kg/ha veikliųjų medžiagų .

Yzopo ligos ir kenkėjai beveik nepuola.

Žaliavos ruošimas. Vaistinei žaliavai žolė pjaunama augalams žydint, nes, sėkloms bręstant, joje eterinio aliejaus mažėja. Pjaunami žali (nesumedėję) stiebai, paliekant 6-10 cm aukščio ražienas. Pirma žolė pjaunama liepos mėn., rugsėjo pabaigoje ga­lima nuimti antrą derlių. Žolė paskleidžiama ne storesniu kaip 6- 8 cm sluoksniu ir džiovinama pastogėse arba specialiose džiovyk­lose (pavėsyje) ant lentynų bei kitoje perpučiamoje vietoje. Džio­vinamą žaliavą reikia vartyti. Sausu oru ji išdžiūsta per 15-18 dienų.

Pirmaisiais auginimo metais gaunama 21,3, antraisiais- 42,8 ir trečiaisiais- 76 cnt/ha orasausės žaliavos, iš 100 kg ža­lios žolės – 20-25 kg orasausės.

Norint užsiauginti sėklų, dalį pirmosios žolės reikia palikti ne­nupjovus. Sėklos subręsta rugsėjo pabaigoje. Tada sekiojai nu­pjaunami, išdžiovinami ir nukūlus išvalomos sėklos.

Išdžiovinta žaliava turi būti malonaus aromato, karstelėjusi. Drėgmės joje gali būti ne daugiau kaip 14%, stambių stiebų -ne daugiau kaip 3%, pašalinių priemaišų -ne daugiau kaip 0,5%. Laikoma sausoje patalpoje. Žaliavos laikymo trukmė iki 2 metų.

Orasausėje žolėje, nuimtoje augalams žydint, būna 0,30- 0,88% eterinio aliejaus. Daugiausia jo būna lapuose ir žiedynuose (0,98%), stiebuose 0,02-0,06% . Eteriniame aliejuje dau­giausia yra pinokamfeno (34-45%). Be to, jo lapuose yra apie 8% rauginių medžiagų, organinių rūgščių, glikozidų, flavanoido diosmino, izopino, mineralinių medžiagų, cukrų, dervų  ir apie 117 mg% vitamino C .

Žolės nuoviras vartojamas atsikosėjimui palengvinti, nuo bron­chito, astmos, kai kurių virškinimo trakto ligų, taip pat išorinėms žaizdoms gydyti.

Taip pat skaitykite: