Agurkai

Agurkų tėvyne laikoma Indija. Ten ir dabar au­ga laukinių agurkų. Manoma, kad Indijoje agur­kus augino dar 3-ame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Agurkus mėgo egiptiečiai ir graikai. Iki šiol išlikę agurkų su vynuogėmis piešiniai ant šven­tyklų freskų. Senovės romėnai ištisus metus au­gindavo agurkus šiltadaržiuose ir statinėse rau­gindavo taip pat, kaip ir dabar. Iš Viduržemio jūros pakrančių valstybių agurkai paplito po ki­tas Europos šalis, tačiau į Rusiją pateko ne iš Europos, o iš Rytų Azijos. XVI a. pradžios mūsų šalies žemės ūkio literatūroje jau randama žinių apie kultūrinius agurkus. Dėl švelnaus skonio, malonaus aromato visose šalyse agurkai buvo greit pamėgti, todėl nesusilaukė jokių prietarų, trukdančių jų plėtotei.

Dabar agurkai paplitę po visą pasaulį, augi­nami lauke ir šiltadaržiuose, vartojami ištisus me­tus. Agurkai vartojami švieži arba maišomi prie įvairių kitų daržovių salotų (svogūnų, pomidorų, ridikėlių, petražolių). įdaryti agurkai vartojami kaip antras patiekalas. Šeimininkės agurkus žie­mai raugina, marinuoja, konservuoja, verda agur-kinę sriubą. Vasarą lietuviški šaltibarščiai su agur­kais – mėgiamiausia sriuba. Maistingumu agur­kai nepasižymi. Juose yra 97% vandens, ląste­lienos, azotinių ir beazotinių medžiagų, iki 148 mg% kalio druskų ir šiek tiek vitaminų d, B1, B2, PP ir provitamino A. Nors jie nelabai maistingi, bet gerina apetitą, padeda organizmui geriau įsi­savinti riebalus ir baltymus. Ypač kelia virškini­mo liaukų sekreciją rauginti bei marinuoti agur­kai, todėl žmonėms, linkusiems į nutukimą, agur­kų daug valgyti nerekomenduojama. Rauginti agurkai nerekomenduojami sergantiems skrandžio ir žarnyno ligomis, ateroskleroze, hipertonine li­ga, kepenų ir inkstų ligomis bei turint širdies ydą.

Švieži agurkai padeda sergant lėtiniu vidurių užkietėjimu. Jie skatina šlapimo ir tulžies išsi­skyrimą, todėl sultys rekomenduojamos gerti nuo pabrinkimų, atsiradusių dėl širdies ligų. Liaudies medicinoje šviežios agurkų sultys vartojamos kaip raminantis ir skausmą mažinantis vaistas.

Agurkus labai vertina kosmetologai. Sultimis valomas veidas nuo pigmentinių dėmių ir įdegi­mo, strazdanų bei spuogų. Riebiai veido odai tin­ka losjonas iš vienos stiklinės šviežiai sutarkuotų agurkų, užpiltų stikline degtinės. Po dviejų sa­vaičių tyrelę perkoškime per marlę ir skysčiu tepkime veidą. Sausai veido odai agurkų sultis sumaišykime lygiomis dalimis su virintu vande­niu ir į 100 g skiedinio įpilkime šaukštelį glicerino. Agurkų sultys gaivina odą, todėl vasarą, kai stipriai prakaituojame, patrinkime odą perpjautu agurku.

Auginimo sąlygoms agurkai yra gana reiklūs (ypač šilumai ir drėgmei). Sėklos pradeda dygti 13-14 °C temperatūroje, tačiau greičiausiai su­dygsta esant 25-30°C temperatūrai. Tokioje tem­peratūroje agurkai geriausia auga ir vystosi. Tem­peratūrai nukritus žemiau 15°C, agurkai nustoja augę. Jeigu žema temperatūra būna ilgesnį lai­ką – pradeda kristi moteriški žiedai. Jeigu ilges­nį laiką pabūna žemesnė kaip 10°C temperatūra – sutrinka ir vėlyvesnis agurkų vystymasis, o tem­peratūrai nukritus iki 0,5 °C šalčio augalai žūva.

Agurkų šaknys silpnos, daugiausia išsidėsčiu­sios dirvos paviršiuje, todėl reikia palaikyti pa stovią ir optimalią drėgmę. Ypač drėgmės reikia žydėjimo ir derėjimo metu. Tuo metu dirvai per­džiūvus, pradeda byrėti agurkų žiedai ir vaisių užuomazgos, vaisiai auga deformuoti, ypač blogė­ja jų kokybė, pasidaro kartūs, neskanūs. Dirvos įmirkimo agurkai taip pat nemėgsta, todėl juos reikia laistyti dažnai, bet saikingai. Geriausia san­tykinė oro drėgmė apie 90%.

Lauke agurkai sėjami gegužės mėnesio ant­roje pusėje, kai jau būna gerai įšilusi dirva (10 cm gylyje – apie 16°C). Pasėtos į šaltą dirvą agurkų sėklos išbrinksta ir supūva.

Sėklos išdėstomos 4-5 cm atstumu ir įterpia­mos 3-4 cm gyliu.

Agurkų auginimas šiltnamyje. Sodinkime, kai dirvos temperatūra 10 cm gylyje ne žemesnė kaip 16°C šilumos, eilėmis 0,9-1,2 m atstumu, o tarp augalų – 20-25 cm. Pirmiausia dirvą palaisty-kime, padarykime duobutes, į jas pripilkime van­dens, kai susigers – sodinkime daigus tokiu gyliu, kaip augo vazonėliuose. Praėjus 2-3 dienoms po sodinimo, agurkus virvele pririškime prie vie­los, ištemptos 2,0-2,2 m aukštyje. Rišimo būdai parodyti 16 paveiksle. Augančius agurkus 1-2 kartus per savaitę apsukime aplink virvelę, paša­linkime ūsus bei ligotus lapus. Nuvytusius lapus skinkime, kai visai sudžiūsta lapkotis.

Dirvos paviršių purenkime ne giliau kaip 2- 3 cm, kad nepažeistume šaknų. Laistykime 20- 25 °C temperatūros vandeniu pirmoje dienos pusėje. Iki žydėjimo ir derėjimo pradžios laistykime ma­žiau, o derėjimo metu – gausiau.

Ar reikia papildomai tręšti, geriausia spręsti padarius analizes agrocheminėje laboratorijoje, bet tai ne visiems prieinama. Galima spręsti iš augalų požymių.

Trūkstant azoto trąšų, agurkų lapai būna švie­siai žali su gelsvu atspalviu, ypač gelsta apatiniai. Vaisių būna mažai, smulkūs, silpnai auga. Agur­kų stiebai ploni, kieti, plaukuoti.

Trūkstant fosforo trąšų, lapai įgauna melsvai žalią spalvą, smulkūs, augalai silpnai auga, kren­ta žiedai ir užuomazgos.

Trūkstant kalio trąšų, lapai smulkėja, nors jų spalva būna tamsiai žalia. Lapo pakraštys būna šviesiai gelsvas, vėliau paruduoja.

Trūkstant magnio trąšų, lapai šviesėja, o lapų gyslos lieka žalios.

Pastebėjus trąšų trūkumo požymius, agurkus tręškime papildomai, į trąšų tirpalą daugiau dė­kime tų trąšų, kurių trūkumo požymiai ryškesni. Mineralinių trąšų tirpalo koncentracija tuii būti ne didesnė kaip 0,5% (50 g trąšų į 10 1 van­dens), iš jų azotinių trąšų koncentracija (amonio salietros ar kt.) neturi būti didesnė kaip 0,2% (20 g/10 1). Prieš tręšdami dirvą palaistykime.

Jei trąšų trūkumo požymiai didesni, tręškime purkšdami tirpalą ant lapų. Pro lapus augalai trą­šas greičiau įsisavina, tiktai tuo atveju reikia silpnesnės koncentracijos: jauniems augalams – 0,15-0,2% (15-20 g/10 1), derantiems – 0,25- 0,30% (25-30 g/10 1).

Agurkai nemėgsta skersvėjų, todėl langus da­rykime šiltnamio viršuje, vėdinkime, kai oro tem­peratūra ne žemesnė kaip 22°C šilumos.

Agurkai

– kryžmadulkiai augalai, todėl jiems apdulkinti reikalingos bitės arba kiti vabzdžiai. Išimtį sudaro partenokarpinės (vienalytės) veislės, kurioms apdulkinimas nereikalingas. Kad šiltnamį lankytų bitės, jame pamerkime nuskintų žydinčių ievų arba alksnių šakučių. Jeigu bičių nėra, moteriškus agurkų žie­dus apdulkinkime rankomis: nuskinkime vyrišką žiedą, nuplėškime nuo jo vainiklapius ir to žiedo kuokeliais palieskime 2-3 moteriškų žiedų (su vaisių užuomazgomis) piesteles.

Agurkų derlių skinkime kas antrą dieną, kar­tu nuskinkime ir pašalinkime iš šiltnamio ligotus vaisius.

Daugiau informacijos, kuri Jums gali būti aktuali : Agurku ligos

Straipsnis apie : agurkai.