Ankštpipirių tėvynė – Pietų Azija ir Pietų Amerika. Ten ankštpipiriai auginami kaip daugiamečiai augalai, o Europoje kaip vienmečiai. Pirmi rašytiniai duomenys apie ankštpipirius pasirodė 1494 m. – juos aprašė kelionėse Kolumbą lydėjęs gydytojas.
Ilgą laiką ankštpipiriai buvo vartojami tik kaip egzotiškas prieskonis. Europiečiai ankštpipirius pradėjo auginti vėliau ir suskirstė juos į karčiuosius bei saldžiuosius. Kartieji vartojami kaip prieskonis sriuboms, padažams ir mėsos patiekalams paskaninti. Saldieji ankštpipiriai vartojami kaip daržovė ir pastaruoju laiku labai noriai valgomi. Jie vartojami žali (sumuštiniams paskaninti, daromos salotos), troškinti, konservuoti, į kai kuriuos patiekalus dedami kaip specifinio aromato prieskonis.
Ankštpipirių vaisiai yra labai geros cheminės sudėties. Juose yra apie 5-6% angliavandenių, gausu vitaminų. Ypač gausu vitamino C ir P (rutino). Kai vitamino P pakanka, organizmas taupiau vartoja vitaminą C. Ankštpipiriuose yra nemažai B grupės vitaminų, E ir kitų. Juose yra ir mineralinių medžiagų, tarp jų daugiausia kalio. Ankštpipiriai – šilumamėgė daržovė, reikalaujanti derlingo ir puraus dirvožemio. Palankiausia 18-30°C temperatūra. Temperatūrai nukritus iki -0,3-0,5°C, augalai nušąla. Ankštpipirius geriausia auginti polietileniniuose šiltnamiuose arba po polietileninėmis priedangomis, bet jeigu sklypas apsaugotas nuo vėjų, su nuolydžiu į pietų pusę, galima auginti ir lauke. Jie auginami iš daigų. Daigai auga lėtai. Nuo sėjos praeina 70-80 dienų. Daigai į lauką sodinami birželio pirmoje pusėje. Eilutėje sodinami 60X30 cm atstumu. Daigai sodinami 4-5 cm giliau negu augo vazonėliuose. Auginami taip kaip ir pomidorai. Vaisiai skinami techninės brandos fazėje – tamsiai žali, žali arba šviesiai gelsvi.