Bulvės. Bulvių auginimas

bulvės
bulvės

Bulvės

auginamos beveik visur. Pagal su­brendimo laiką skirstomos į ankstyvąsias — jų vegetacija (laikas nuo bulvių pasodinimo iki bulvienojų nudžiūvimo) trunka 80—90 dienų, vidutinio ankstyvumo—100—110 dienų, vidutinio vėlyvumo— 110—120 die­nų ir vėlyvąsias — daugiau kaip 120 dienų. Bulvių yra įvairios spalvos (baltos, geltonos, rausvos arba violetinės) ir formos (apvalios, pailgos). Tai priklauso nuo veislės, bet formą gali lemti ir kiti veiksniai, pvz. lietingais me­tais bulvės išauga pailgesnės, sausesniais — apvalesnės.

Bulvės turi 12—24% krakmolo, apie 2% baltymų, 0,1—0,3% riebalų, 0,5—0,8% angliavandenių, 12—15 mg% kalcio, 400— 500 mg% kalio, 45—50 mg% fosforo, 1 mg% geležies, jodo. Maistinė bulvių vertė dažniausiai priklauso nuo krakmolo ir balty­mų kiekio. Bulvių baltymai gerai virškinami ir lengviau asimiliuojami už kitų augalų bal­tymus. Krakmolingos bulvės yra ne tik mais-tingesnės, bet ir geriau laikosi. Skonis pri­klauso nuo mineralinių medžiagų, ypač fos­foro. Drėgnoje, supuolusioje dirvoje augusios bulvės būna prastesnio skonio.

Bulvėse gausu vitaminų C, B1, B2, B6, PP, K. Daugelis daržovių ir vaisių vitamino C turi daugiau nei bulvės. Tačiau jos varto­jamos dažnai ir apskritus metus, o iš bulvių gaunamas vitaminas C didele dalimi paten­kina organizmo poreikius, todėl išlaikyti bul­vėse vitaminą C yra labai svarbu. Daugiausia jo būna užaugusiose, bet dar nesubrendusiose bulvėse. Joms visiškai subrendus, vitamino C sumažėja, o kitų maisto medžiagų padaugėja. Ką tik nukastose bulvėse būna vidutiniškai 25 mg% vitamino C, bet paskui jo nuolat mažėja (labiausiai per pirmuosius 2 laikymo mėnesius). Žiemą bulvėse būna apie 12 mg% vitamino C, o pavasariop lieka ne daugiau kaip 5—8 mg%. Bulvėms imant dygti, jo vėl padaugėja. Vitaminingesnės yra geltonu min­kštimu bulvės. Gausiau tręšiant, bulvių vita-miningumas mažėja.

Veislės. Lietuvoje auginama apie 60 bul­vių veislių. Pastarosios yra atsparios bulvių vėžiui, derlingos, gero skonio. ‘Pirmūnės’ — labai ankstyva ir krakmolinga, atspari sausroms veislė. Bulvės baltos, apskri­tai ovališkos, sekliomis akimis, minkštimas baltas; skonis vidutinis. ‘Vokė’ — vidutinio ankstyvumo, labai derlinga, krakmolinga, turinti daug baltymų ir vitamino C veislė. Bulvės baltos, apskritai ovališkos, sekliomis akimis, minkštimas geltonas. ‘Arina’ — vidu­tinio ankstyvumo ir krakmolingumo. Bulvės baltos, pailgai ovališkos, sekliomis akimis, minkštimas baltas, pjaustant netamsėja. ‘Ogoniok’ — vidutinio ankstyvumo ir krakmolin­gumo. Bulvės baltos, apvaliai ovališkos, tru­putį įdubusiomis akimis, minkštimas baltas, pjaustant nejuoduoja. Labai gerai laikosi. ‘Vilija’ — vidutinio vėlyvumo, labai krakmo­linga. Bulvės rausvos, ovalinės, sekliomis akimis, minkštimas baltas. Laikant šiltai arba netinkamai tręšiant, išvirtos bulvės juoduoja. ‘Vilija’ tinka auginti drėgnesnėse dirvose; gerai laikosi. ‘Vilnia’ — truputį vėlyvesnė už ‘Viliją’, vidutinio krakmolingumo. Bulvės rausvos, šviesesnės už ‘Vilijos’, apskritai ova­liškos, pailgos; minkštimas gelsvas. Veislė atspari bulvinei nematodai. ‘Varsna’ — vidu­tinio vėlyvumo, labai krakmolinga. Bulvės baltos, apskritos, apskritai ovališkos; minkšti­mas gelsvas. Veislė atspari virusinėms ligoms. ‘Olev’ — vėlyva, krakmolinga. Bulvės baltos, ovališkos, negiliomis akimis, minkštimas gels­vas. Gerai dera sunkesnėse, drėgnesnėse dirvose. Sausą vasarą bulvės būna smulkes­nės. Perspektyvi vidutinio ankstyvumo veislė ‘Rentai’. Itin derlinga, labai skani, nors ma­žiau krakmolinga negu ‘Ogoniok’. Bulvės baltos, virtos nejuoduoja.

Sėklos rengimas. Sėklai bulvės atrenka­mos iš anksto, ne vėliau kaip balandžio vidu­ryje. Geriau bulves pavėdinti, supylus plonu sluoksniu, kad jos sušiltų. Pravėdintos bulvės pasiruošia dygti, išleidžia trumpus daigus. Perrenkamos bulvės rūšiuojamos pagal didu­mą. Sėklai atrenkamos ne mažesnės kaip 35 g bulvės (4,0—4,5 cm skersmens). Geriausiai sodinti vidutinio dydžio (60—80 g) bulves. Sodinant didesnes — derlius nelabai padidėja. Kai trūksta sėklos, dideles bulves tenka pjaustyti   (3—4   savaites   prieš   sodinimą).

Pjūvio vieta greičiausiai sukamštėja 15— 20°C temperatūroje (per 7—10 dienų). Bul­vės pjaustomos išilgai, stengiantis, kad abie­jose pusėse būtų vienodas akių skaičius. Iš pjaustytų bulvių išauga didesnės bulvės, tik jų būna mažiau. Jei pavasaris šaltas, paso­dintos pjaustytos bulvės šlapioje ir šaltoje dirvoje dygsta vėliau, dalis jų supūva. Esant sausroms, taip pat nepatartina pjaustyti, nes bulvės labiau išdžiūsta.

Norint bulvių išsiauginti anksčiau, reikia ankstyvųjų veislių bulves sudaiginti. Tinka­mai daigintos bulvės būna derlingesnės ir krakmolingesnės. Jos greičiau auga ir subręs­ta 16—20 dienų anksčiau negu nedaigintos. Bulvės pradedamos daiginti, likus 30—45 dienoms iki sodinimo. Patogiausia daiginti polietileniniuose maišeliuose. Į maišelį supila­ma apie 10 kg bulvių, galai užsiuvami arba užlydomi. Bulvės paskirstomos abiejuose maišelio galuose po lygiai, o per vidurį mai­šeliai persveriami ant balkelių arba ištemptų virvių. Maišeliuose kas 10—15 cm padaro­mos 1 kapeikos dydžio skylutės, kad patektų oro ir išeitų anglies dioksidas. Pirmomis die­nomis temperatūra turi būti apie 20° C, o daigams prasikalus — 8—14° C.

Kad bulvės sudygtų greičiau, jas galima daiginti ir tamsoje. Tuomet jos sluoksniuo­jamos dėžėse su pjuvenomis, durpėmis, kom­postu arba pjaustytais šiaudais. Taip sudėtos bulvės iš laistytuvo palaistomos kambario temperatūros vandeniu. Patalpos temperatūra turi būti apie 12—15°C. Taip daiginamos bulvės sudygsta per 15—20 dienų.

Ankstyviausią bulvių derlių galima gauti, daiginant kombinuotu būdu. Bulvės 25—30 dienų daiginamos šviesoje. Susidarius sto­riems, tvirtiems daigams, bulvės perdedamos į dėžutes ir sluoksniuojamos su durpėmis arba kitomis minėtomis medžiagomis ir daigina­mos dar 7—10 dienų. Per tą laiką bent kartą palaistomos mineralinių trąšų tirpalu, ištir­pinus 10 1 vandens 60 g superfosfato, 30— 40 g kalio chlorido ir 40—50 g amonio sul­fato, šio kiekio pakanka palaistyti 0,2 m3 bulvių.

Bulvės vienodžiau sudygsta, būna derlin­gesnės, jeigu prieš sodinant jos apveliamos medžio pelenais (0,5 kg medžio pelenų 100 kg bulvių). Sudaigintų bulvių negalima laikyti saulės šviesoje, nes, apvytus daigams, sumažė­ja derlius.

Miestų gyvenamųjų namų rūsiai yra per­nelyg šilti ir sausi. Čia bulvės suvysta, anksti ima dygti. Tuomet sėklai skirtos bulvės pava­sarėjant neperrinkinėjamos. Nejudinamos bulvės iki sodinimo išaugina 20—30 cm dai­gus, o jeigu patalpa drėgnesnė, tai ir šakneles. Sodinama atsargiai, kad nesusilaužytų daigai; bulvės imamos iš dėžučių ir dėliojamos taip, kad daigas gulėtų vagos dugne išilgai. Nerei­kia sodinti bulvių, kurios turi plonus, siūliškus daigus.

Dirvos rengimas. Bulvės geriausiai auga lengvo  priemolio   arba   priesmėlio   dirvose.

Nepakenčia šaltų, šlapių, sunkių, greit supuo-lančių dirvų. Blogai dera ir sausuose smėly­nuose. Geriausi priešsėliai darže yra kopūstai, pašariniai runkeliai, burokėliai, agurkai, salotos.

Bulvėms skirtas plotas suariamas arba sukasamas iš rudens. Pavasarį dirva purena­ma arba perkasama 2—3 cm sekliau, kad į paviršių neišsikeltų piktžolių sėklos. Tačiau jeigu rudenį dirva nebuvo suarta, tai pavasarį ją reikia įdirbti visu ariamojo sluoksnio gyliu.

Bulvių kulinarinė vertė, atsparumas me­chaniniam pažeidimui, laikymasis daug pri­klauso nuo tręšimo. Gerą kulinarinę vertę turi bulvės, tręštos vien tik mėšlu. Tačiau geriausiai bulvės dera tada, kai tręšiamos mėšlu ir mineralinėmis trąšomis. Geresnės kokybės yra arklių ir galvijų mėšlas. Patręš­tos šviežiu kiaulių mėšlu, bulvės dažniau ser­ga rauplėmis, blogiau laikosi. Neturint mėšlo, galima naudoti kompostą. Organines trąšas sunkiose dirvose geriau įterpti rudenį, o leng­vose dirvose — pavasarį. į 10 m2 plotą kre­čiama vidutiniškai 50 kg mėšlo arba kompos­to. Išvežtas mėšlas tuoj iškratomas ir aparia­mas. Jei sklypas perkasamas kastuvu, tai mėšlas dedamas į susidariusį griovelį. Taip patręšus organinėmis trąšomis, reikia dar tręšti ir mineralinėmis. Amonio salietros beriama ne daugiau kaip 100 g į 10 m2, su­perfosfato — 200 g, o kalio druskos — 150 g. Šios trąšos gerina bulvių kulinarinę vertę. Per daug patręštos amonio salietra bulvės būna mažiau krakmolingos, daugiau vande­ningos, neskanios, kasant labiau susidaužo, blogiau laikosi. Mėšlu netręštoje dirvoje mi­neralinių trąšų normas galima padidinti, bet išlaikant pastovų azoto, fosforo ir kalio trąšų santykį.

Sodinimas. Lengvose dirvose bulvės sodi­namos, pražydus baltažiedei plukei, sunkesnė­se dirvose — pražydus ievai. Tuo laiku dirva 10 cm gylyje būna įšilusi iki 6—8° C. Ariant plūgu, bulvės dedamos į vagos šoną. Sunkes­nėse dirvose bulvės sodinamos 6—8 cm gyliu, lengvose — 10 cm gyliu nuo bulvės apačios. Vidutiniškai sodinama 60X30 cm atstumu. Derlingose dirvose bulvės sodinamos tankiau, prastesnėse — rečiau. Didesnės bulvės taip pat sodinamos rečiau už smulkesnes.

Pasodinus bulves, sklypą reikia išlyginti lengvomis akėčiomis arba metaliniu grėbliu. Sunkesnė dirva privoluojama.

Priežiūra. Svarbiausia yra palaikyti pu­rią ir nepiktžolėtą dirvą. Akėti pradedama po 4—6 dienų nuo bulvių sodinimo, o vėliau akėjama kas 5—7 dienos. Paskutinį kartą nuakėjamos sudygusios bulvės. Bulvienojams išaugus 10—15 cm aukščio, purenami tar­pueiliai ir kaupiama. Sunkiose dirvose paso­dintos bulvės, ypač lietingą vasarą, apkaupia-mos daugiau (ariamos gilesnės vagos). Jeigu bulvėms skirtas plotas buvo per mažai pa­tręštas ir bulvės auga skurdokai, prieš kaupi­mą patręšiama papildomai. Iki žiedų užuo­mazgų  susidarymo  bulvėms  reikia   mažiau

vandens. Jeigu žydėjimo metu bulvienojai ima vysti, dirva 6—8 cm gylyje sausa, kiek­vienam kerui reikia išlieti po 2—3 1 vandens. Sausą vasarą laistyti gali tekti 2—3 kartus. Jei bulvienojai pernelyg vešlūs, tai požymis, kad bulvės pertręštos azoto trąšomis. Tuomet patartina papildomai patręšti kalio ir fosforo trąšomis, ir trąšų santykis susireguliuoja. Bulvių daigus iki žydėjimo nupurškus vande­niniu preparato TA 12 tirpalu, užauga dau­giau bulvių, jos būna didesnės, krakmolin-gesnės.

Kasimas ir laikymas. Liepos mėnesį pasi­rinktinai galima pasikasti bulvių. Ištisai bul­vės pradedamos kasti tik visiškai subrendu­sios — rugsėjo mėnesį. Nuvytus bulvieno­jams, bulviakasio nereikia atidėlioti, nes, prasidėjus lietingiems orams, bulvės gali apsikrėsti ligomis nuo lapų. Bulvės arkliniu plūgu išariamos kas antra vaga ir nuo vagų šonų, kauptuku išsklaidžius žemę, surenkamos. Iš nedidelio ploto bulves galima kasti daržo šakėmis. Kasant bulvės rūšiuojamos; į vieną krepšį dedamos didesnės, o į kitą — mažes­nės ir mechaniškai pažeistos.

Nukastos bulvės lauke apdžiovinamos. Ilgesniam laikymui tinka tik mechaniškai nepažeistos ir neapsikrėtusios ligomis bulvės. Blogiau laikosi ankstyvųjų veislių bulvės, ypač išaugintos lietingais metais. Ligotas bulves geriausiai atskirti, praėjus 2 savaitėms nuo kasimo. Tada galima atrinkti sėklines bulves ir jas laikyti dėžėse. Bulvės geriausiai laikosi 3—4°C temperatūroje. Jeigu bulvių auginimo ir bulviakasio metu buvo nepalan­kios meteorologinės sąlygos (perrenkant rasta daug įpuvusių bulvių), tada ilgesniam laikymui skirtas bulves reikia apibarstyti medžio pelenais, fosforitmilčiais arba kreida (100 kg bulvių 1 kg bet kurios minėtos me­džiagos). Laikomoms bulvėms geriausias 80—85% santykinis oro drėgnumas. Namų rūsiuose bulvėms dažniausiai būna per daug sausa, todėl jos suvysta. Nuo vytimo apsaugo ant viršaus uždengta polietileninė plėvelė.

Ligos. Plačiausiai paplitusi bulvių grybinė liga yra maras (fitoftorozė). Liga pažeidžia bulvių lapus, stiebus, gumbus. Prieš bulvėms žydint, lapų pakraščiais, dažniau viršūnėje, susidaro tamsiai rudų dėmių, kurios apati­nėje lapo pusėje, ypač kai drėgna arba rūkas, apsitraukia pilkomis apnašomis. Lietingą va­sarą dėmės ant lapų ir stiebų labai greitai didėja, o ant jų susidariusios konidijos (spo­ros) lietaus, vėjo ir vabzdžių masiškai išpla­tinamos ant gretimų augalų. Sausesnių oru liga vystosi lėtai, bet pažeisti lapai ir stiebai nudžiūsta. Nuo lapų ir stiebų grybo konidijos patenka ir ant gumbų, ypač jei jie būna negi­liai. Gumbų paviršiuje susidaro kiek įdubusių švininio atspalvio dėmių, po kuriomis bulvių audiniai paruduoja. pažeistus gumbus labai greitai įsimeta bakterijos ar kiti grybai, ir bul­vės supūva. Apsaugos priemonės: dirva smar­kiau tręšiama fosforo ir kalio trąšomis; bulvės gerai  apkaupiamos,   kad  paviršiuje  nebūtų

gumbų; per vegetaciją liepos II pusėje (žiū­rint, kokio ankstyvumo veislė) bulvės purš­kiamos / pesticidais (fungicidais); prieš nuimant derlių, nupjaunami ir iš lauko paša­linami bulvienojai, o nukastos bulvės kelias valandas palaikomos lauke (jei gražus oras), kad apdžiūtų.

Bulvių derlius gerokai sumažėja dėl viru­sinių ligų: paprastosios mozaikos, dryžligės ir raukšlėtosios mozaikos.

Paprastosios mozaikos pažeistų augalų lapai būna šlakuoti arba mozaikiškai margi. Šie požymiai geriausiai pastebimi apsiniauku­sią dieną, kai oro temperatūra 16—20°C. Liga lengvai persiduoda nuo vieno kero ki­tam, susilietus šiek tiek pažeistoms įvairioms augalų dalims. Ligai plisti padeda vėjas, lie­tus, vabzdžiai ir žmogus, prižiūrėdamas bulves arba jas ruošdamas sodinti (rinkdamas, pjaus­tydamas gumbus).

Bulvių dryžligės simptomai: ant lapų smulkios, nekrozinės, tamsiai rudos dėmės ir patamsėjusios gyslos (dažniausiai iš apatinės lapų pusės). Lapai kartais atlūžta nuo stiebo, sudžiūsta ir kabo lyg ant siūlo. Ligą nuo vieno augalo ant kito perneša amarai.

Raukšlėtosios mozaikos simptomai kartais būna labai panašūs į dryžligės simptomus. Apatinėje lapų pusėje, ant gyslų susidaro juodų brūkšnelių — nekrozių, o viršūnėje — rudų nekrozinių dėmių. Lapų kraštai pamažu nusvyra žemyn, raukšlėjasi, darosi trapūs ir lengvai lūžta. Ligai smarkiau išplitus, nekro­zinės dėmės didėja, apatiniai lapai džiūsta. Ligą platina amarai. Apsaugos priemonės: iki bulvių žydėjimo reikia kelis kartus patik­rinti pasėlį ir pašalinti sergančius augalus; žiemą bulves laikyti išdezinfekuotuose, gerai vėdinamuose rūsiuose, kur temperatūra ne aukštesnė kaip 2—4° C.

Kenkėjai. Bulvių lapus ir kitas antžemines dalis dažnai smarkiai apgraužia pavojingas kenkėjas — Kolorado vabalas. Suaugęs vaba­las yra apie 1 cm ilgio, geltonais antsparniais, kuriuose yra po 5 išilgines juodas juosteles. Kiaušinėliai apie 1 mm ilgio, oranžiškai gel­toni, sudėti krūvelėmis lapų apatinėje pusėje. Jaunos lervos avietinės spalvos, vyresnės — oranžinės, šešiakojės. Tiek lervos, tiek suaugę vabalai labai ėdrūs, todėl per trumpą laiką gali sunaikinti visą bulvių pasėlį. Ne rečiau kaip kas 10 dienų reikia apžiūrėti bulvių pa­sėlį, o pastebėjus kenkėjus, nedelsiant purkšti pesticidais (insekticidais). Mažuose ploteliuo­se Kolorado vabalo židinius galima naikinti mechaniškai, surenkant vabalus ir jų lervas į kibirą, kuriame įpilta šiek tiek vandens ir žibalo, arba į prisotintą druskos tirpalą.

Bulvių gumbus dažnai žaloja spraksių lervos. Sprakšiai — plokšti, ilgi, į abu galus susiaurėję, tamsių spalvų vabalai. Lervos kietos, cilindriškos, geltonai rusvos, su 3 po­romis krūtinės kojų, iki 3 cm ilgio. Jos gyvena žemėje ir graužia bulvių šaknis bei kitus po­žeminius organus. Gumbuose išgraužia siau­ras landas. Spraksių lervos ir lėliukės naikinamos intensyviu žemės dirbimu — rudenį dirva giliai perkasama arba suariama, per vegetaciją reguliariai purenami tarpueiliai; kalkinamos rūgščios dirvos; vasarą negalima darže laikyti neaparto mėšlo.

Taip pat skaitykite: