Bulvės

Bulvės

Bulvių tėvynė – Pietų Amerika. Ten laukinių bulvių randama ir dabar. Indėnai pirmieji pradėjo auginti bulves savo daržuose ir vartoti maistui. Ispanų jūreiviai pirmą kartą į Europą bulves at­vežė 1565 metais. Tačiau tuo laiku europiečiai bulvių nepamėgo ir nustojo auginę, vėliau jas vi­sai pamiršo. Naujai bulvių į Europą atgabeno po pasaulį keliavęs anglų viceadmirolas ir piratas Frensas Dreikas. Dreiko draugai, pasisodinę bul­vių, nenaudojo maistui jų gumbų, o nekantrauda­mi laukė, kol nužydėjus subręs uogos. Iš pageltusių uogų, Įdėję į jas cukraus, virė uogienę. Uo­gienė buvo bjauraus skonio, todėl jie Dreiko do­vanotomis bulvėmis nusivylė. Bet vienas Dreiko draugas pastebėjo, kad sodininkai kažką kepa karštuose pelenuose ir su apetitu valgo. Tai buvo bulvių gumbai.

XVI-XVII a. Europoje pradėtus maistui var­toti bulvių gumbus valgydavo kuo jaunesnius. Maži nesubrendę bulvių gumbai būna kartoko sko­nio ir turi nuodingos medžiagos solanino, nuo kurio žmonės kartais apsinuodydavo. Dėl šių sa­vybių fanatiškai nusiteikusi dvasininkijos dalis pavadino bulves ,,velnio obuoliais“, ir tai trukdė joms plisti.

Tiktai XVIII a. Vokietijos vadovybė, bijoda­ma dėl dalinio bado kylančio gyventojų nepasi­tenkinimo, griežtai pareikalavo auginti bulves ir uždrausti skleisti blogus gandus apie jas. Buvo įsitikinta, kad bulvės – skani ir maistinga daržo­vė, todėl jų plotai pradėjo plisti visoje Vokietijo­je, ypač Prūsijoje.

Antroje XVIII a. pusėje bulvių auginimu su­sidomėjo ir prancūzai. Vaistininkas Paramantjė 1755 m., lankydamasis Vokietijoje, susipažino su bulvių auginimu ir grįžęs parašė brošiūrą ,,Apie bulvių maistingumą“. Jis pats pradėjo auginti bul­ves Invalidų namų darže, kur dirbo vaistininku. Jo auginamomis bulvėmis susidomėjo karalius Liudvikas XVI ir jo žmona Marija Antuanetė. Ka­raliui bulvės labai patiko ir jis įpareigojo vaistir ninką Paramantjė auginti bulves, kad šia egzo­tiška daržove aprūpintų dvaro virtuvę. Karališ­kieji šaukliai važinėjo po apylinkes mušdami būg­nus ir skelbdami, kad visi, bandantieji vogti arba pavogę bulvių, bus perduodami teismui ir griežtai nubausti. Tačiau tai davė priešingus rezultatus – valstiečiai, kurie iki tol visai nesidomėjo bulvė­mis, stengėsi būtinai įsigyti bent vieną gumbą ir jų pasidauginti. Bulvių auginimas pradėjo spar­čiai plisti. Vaistininkui Paramantjė, kaip pirma­jam bulvių propaguotojui prancūzui, buvo pasta­tytas paminklas. Kadangi karaliui Liudvikui XVI nepavyko bulvių apsaugoti nuo prastuomenės, tai jis paskelbė, kad šaukliai ir bulvių apsauga buvo sumaniai organizuota reklama, kad visuomenė pa­mėgtų šias daržoves.

Rusijoje bulvės pradėtos auginti XVII a. pa­baigoje. Yra duomenų, kad Petras I iš Olandijos pats parsiuntė maišą bulvių į sostinę. XVIII a. pirmoje pusėje bulvės jau buvo auginamos prie Peterburgo. Pradėta plėsti bulvių plotai. 1765 m. žiemą iš Peterburgo į Maskvą buvo pasiųsta 58 statinės bulvių sėklai. Vežant jos apšalo ir sodini­mui tiko tik 8 statinės. Likusios bulvės aukšta kai­na buvo išpardavinėtos nepasakius, kad jos ne­tinka sodinti, o maistinė vertė pablogėjusi. Tokia apgaulė vėl sustabdė bulvių plitimą.

Vėliau daugelyje Rusijos gubernijų bulvės pra­dėjo gerai derėti, bet jas valgydavo dažniausiai tik miestiečiai. XIX a. 4-5 dešimtmetyje, valdant Nikolajui I, daugelyje Rusijos gubernijų kilo „bul­vių maištai“ – mat valstiečiai buvo prievarta verčiami geriausiose žemėse auginti bulves. Jie stichiškai nenorėjo priimti iš viršaus duodamų nu­rodymų, naikino bulvių pasėlius. Maištus nuslo­pino kariuomenė. Lietuvoje bulvės pradėtos au­ginti XVIII a. antroje pusėje, o po šimtmečio jos jau pagrįstai vadinamos „antrąja duona“.

Bulvių gumbuose yra daug lengvai virškinamų maisto medžiagų, apie 25% sausųjų medžiagų, tarp jų krakmolo, baltymų, riebalų, cukrų, mine­ralinių medžiagų (junginiai), kalcio, kalio, fosforo, geležies, jodo, sieros. Bulvėse gausu vitaminų C, B1, B2, B8, PP, K, U. Jose yra ir karotinoidų, ypač tų veislių, kurių minkštimas gelsvas. Bul­vės laikomos dietiniu maistu sergantiems nervų ir virškinimo sistemos ligomis. Jose esantis kalis skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl tinka inkstų ir širdies ligomis sergančių žmonių dietai. Liaudies medicinoje tarkuotomis žaliomis bulvėmis gydomi nudegimai bei egzemos. Viršutinių kvėpavimo takų kataras gydomas virtų bulvių garais. Kosmetolo­gai teigia, kad labai sausai arba saulės nudegintai veido odai tinka maitinamosios bulvių kaukės: išvirtos su lupenomis bulvės sutrinamos, sumaišo­mos su grietine ir šilta košele lygiu sluoksniu ištepamas veidas.

Bulvių cheminė sudėtis ir jų maistingumas la­bai priklauso nuo veislės, auginimo ir laikymo sąlygų. Šiltose ir sausose patalpose laikomos bul­vės išgarina nemažai vandens, suvysta, sudygs­ta, netenka daug maisto medžiagų, vitaminų ir pasidaro nebeskanios. Labai sudygusiose, ypač pa­žaliavusiose bulvėse yra nuodingo solanino – jų vartoti negalima.

Nelaikykime ilgai nuskustų bulvių, virti dė­kime į verdantį vandenį – išliks daugiau vita­mino C. Labai greitai vitaminai suyra bulvių pa­tiekaluose, todėl gaminkime jų tik vienam kartui.

Dirvai bulvės nereiklios. Jos gerai auga lengvo priemolio ir priesmėlio dirvose, bet derlingesnės juodžemiuose. Svarbu, kad dirva būtų puri, laidi vandeniui, orui bei šilumai. Bulvėms netinka dir­vos, kur arti yra gruntinis vanduo. Ilgiau kaip 2 metus bulvių toje pačioje vietoje nereikėtų au­ginti, nes gali išplisti įvairios ligos ir sumažėti derlius. Toje pačioje vietoje sodinamas bulves bū­tina gausiai tręšti organinėmis trąšomis. Darže auginamoms bulvėms geriausi priešsėliai yra ko-jąūstaį, pašariniai runkeliai, burokėliai, agurkai, salotos Po pomidorų sodinti nereikia, nes jie sėrga tomis pačiomis ligomis.

Bulvėms skirtą plotą reikia suarti arba sukasti iš rudens visu ariamojo sluoksnio gyliu. Pavasarį dirva purenama arba perkasama 2-3 cm sekliau, kad į jos paviršių neišsikeltų piktžolių sėklos. Jeigu rudeni dirva nebuvo suarta, pavasarį ją reikia įdirbti visu ariamojo sluoksnio gyliu.

Bulvių derlingumui didelę svarbą turi tinka­mas sėklos paruošimas. Sėklai gumbus reikia at­rinkti ne vėliau kaip balandžio viduryje. Reikia rūšiuoti pagal stambumą, nes stambesnius gumbus sodinsime rečiau, smulkesnius – tankiau. Sėklai tinka ne mažesni kaip 35 g gumbai (skersmuo 4,0-4,5 cm), bet geriausia 60 – 90 g gumbai. Di­deles bulves, kai trūksta sėklos, tenka pjaustyti 3-4 savaites prieš sodinimą. Jas geriausia laikyti sausoje šviesioje ir vėsioje patalpoje 20 cm sto­rio sluoksniu.

Ankstyvesnį ir didesnį bulvių derlių išaugin­sime sodindami daigintais gumbais. Daiginimui atrenkamos ne mažesnės kaip 50-80 g sveriančios bulvės. Namie patogiausia bulves daiginti švariuose polietileniniuose maišeliuose. Jie neuži­ma daug vietos, todėl galima laikyti gyvenamose patalpose. Patogiausia pasigaminti pailgus 20- 25 cm pločio ir apie 1 m ilgio maišelius. Juose telpa apie 10 kg bulvių, galai užsiuvami arba užlydomi. Maišeliai per vidurį persveriami ant tam tikslui paruoštų balkelių arba ištemptų virvių. Juose kas 10-15 cm išpjaunamos vienos monetos dydžio skylutes kad patektų oras ir išeitų anglies dioksidas, susidarantis gumbams kvėpuojant. Norint, kad bulvės sudygtų per trumpesnį laiką, galima jas daiginti tamsoje, atitinkamai pa­laikant drėgmę. Tuomet jos sluoksniuojamos dė­žėse su pjuvenomis, durpėmis, pūdiniu arba pjaus­tytais šiaudais. Jas reikia iš laistytuvo palaistyti kambario temperatūros vandeniu. Patalpos tempe­ratūra turi būti apie 12-15°C. Taip daiginamos bulvės sudygsta per 15-20 dienų.

Daiginti gumbai yra lepesni už nedaigintus. Anksti sudygusios bulvės gali nukentėti nuo pa­vasario šalnų, todėl sodintinos aukštesnėse vietose, dar geriau su nuolydžiu į pietų pusę. Jei numa­tomos šalnos, sudygusias bulves apkaupkime, kad nenušaltų daigai. Pasibaigus šalnoms, grėbliu ar­ba lengvomis akėčiomis nuakėkime.

Dažniausiai bulvės sodinamos gegužės pradžio­je, bet ankstyvą pavasarį lengvose dirvose galima sodinti ir balandžio pabaigoje. Svarbu, kad dirva 10 cm gylyje būtų įšilusi iki. 6-8lC. Vidutinio sunkumo ir sunkesnėse dirvose bulvės sodinamos 6-8 cm gyliu, lengvose – 10 cm gyliu nuo bul­vės apačios.

Bulvių sodinimo tankumas priklauso nuo dir­vos derlingumo ir sodinamų gumbų stambumo. Derlingose dirvose bulvės sodinamos tankiau, pras­tesnėse – rečiau. Stambūs gumbai taip pat so­dinami rečiau negu smulkūs. Vidutiniškai sodi­nama 60X30 cm atstumu.

Svarbiausias priežiūros darbas – palaikyti pu­rią ir nepiktžolėtą dirvą. Akėti arba purenti grėb­liu pradėkime praėjus 4-6 dienoms po sodinimo. Akėkime 3-4 kartus su 5-7 dienų pertrauko­mis. Dygstančių bulvių akėti negalima, nes dai­gai greit nulūžta. Susidarius dirvos plutai, tuo laikotarpiu galima tik grėbliu suardyti.

Bulvienojams išaugus iki 10-15 cm aukščio, pradėkime purenti tarpueilius ir bulves kaupti.

Lengvose, sausose dirvose purendami tarpueilius sunaikinsime piktžoles. Tik prieš bulvienojams uždengiant vagas, negiliai apkaupkime. Sunkiose dirvose pasodintas bulves, ypač lietingą vasarą, kaupkime giliai, supildami aukštas stogo formos vagas.

Jeigu bulvėms skirtas plotas buvo per mažai patręštas ir jos prastai auga, prieš kaupimą papil­domai patręškime.

Iki žiedų užuomazgų susidarymo bulvėms rei­kia mažiau vandens. Jeigu žydėjimo metu labai sausa ir bulvienojai pradeda vysti, dirva 6-8 cm gylyje sausa, palaistykime – ant vieno kero iš-liekime 2-3 1 vandens. Sausą vasarą laistykime 2-3 kartus.

Kai bulvienojai pernelyg vešlūs, gumbų der­lius būna menkas. Tai rodo, kad neišlaikytas trąšų santykis, bulvės pertręštos azoto trąšomis. Patar­tina papildomai patręšti kalio ir fosforo trąšomis, o jei turime, pridėti ir medžio pelenų. Tuomet trą­šų santykis susireguliuos ir gausime gerą derlių.

Ankstyvam vartojimui bulves kaskime ne iš eilės, o kas antrą ar trečią kerą. Tada likusieji geriau augs. Visos bulvės pradedamos kasti tik su­brendusios – rugsėjo mėnesį. Ankstyvųjų veislių bulvės subręsta anksčiau. Nuvytus bulvienojams bulviakasio neatidėliokime, nes, prasidėjus lietin­giems orams nuo lapų ligos užkratas pateks ant gumbų ir bulvės blogai laikysis.

Kasdami iš karto bulves rūšiuokime. Į vieną krepšį dėkime stambius ir vidutinius, o į kitą – smulkius ir mechaniškai pažeistus gumbus. Smul­kiais laikomi gumbai, kurių skersmuo mažesnis kaip 3 cm.

Taip pat skaitykite: