Būtinos daržovių auginimo sąlygos

Kad daržovės normaliai augtų ir vystytųsi, svar­biausią įtaką turi penki pagrindiniai veiksniai: temperatūra, drėgmė, šviesa, oras ir maisto me­džiagos. Visi šie veiksniai tarpusavyje susiję. Pa­vyzdžiui, esant blogesniam apšvietimui, augalams reikia mažiau ir šilumos. Priešingu atveju augalai negalės normaliai vystytis, nes mažai asimiliuos maisto medžiagas, o smarkiai kvėpuos. Kvėpavi­mui suvartos daugiau maisto medžiagų negu gaus, todėl augalai iš pradžių ištįs, o vėliau gali žūti.

Įvairioms daržovių grupėms ir skirtingu augi­mo laikotarpiu minėtų veiksnių įtaka yra nevie­noda, todėl juos reikia panagrinėti atskirai.

Temperatūra. Be šilumos neįmanomi jokie au­galų fiziologiniai procesai: maisto medžiagų įsi­savinimas, kvėpavimas, vandens garinimas ir kt. Optimali šiluma yra tokia, kuriai esant daržovės geriausiai auga ir vystosi. Skirtingoms daržovėm? reikia nevienodos temperatūros. Pagal tai jos gru­puojamos į atsparias šalnoms ir šilumamėges.

Atsparios šalnoms daržovės pradeda dygti esant + 2°C temperatūrai, tačiau geriausiai dygsta prie 18—20°C, o geriausiai auga esant +12—15°C tem­peratūrai; pakenčia ilgiau trunkančias 1—2°C šal­nas, net iki 5—7°C trumpalaikius šalčius. Ilgiau užtrukę šalčiai jau kenksmingi.

Šalnoms atsparių daržovių grupei priklauso morkos, kopūstai, griežčiai, ropės, ridikėliai, žir­niai, laiškiniai česnakai, pastarnokai, pupos, pet­ražolės, ridikai, salotos, špinatai, žieminiai svo­gūnai ir daugelis prieskoninių daržovių.

Šilumamėgės daržovės pradeda dygti esant ne žemesnei kaip +12—15°C temperatūrai, bet opti­mali yra + 25—30°C. Augimo metu optimali tem­peratūra mažesnė — 20—25°C šilumos.

Silumamėgių daržovių grupei priklauso agur­kai, pomidorai, baklažanai, pupelės, arbūzai, ankšt-pipiriai, melionai.

Burokėliai, česnakai, porai ir ropiniai svogū­nai užima tarpinę padėti tarp silumamėgių ir šal­noms atsparių daržovių. Ropinius svogūnus ir bu­rokėlius auginant nepakankamai įšilusioje dirvo­je būna daug žyduolių.

Per aukšta temperatūra daržovių auginimui taip pat turi neigiamos įtakos. Šiltnamiuose pakilus temperatūrai daugiau kaip 35°C, pradeda byrėti ne visai išsivystę žiedai (butonai), neužsimezga vaisiai. Karštu metu šiltnamius reikia daugiau vė­dinti, stiklus nubalinti kreidos ar kalkių mišiniu.

Skirtingose daržovių augimo bei vystymosi fa­zėse reikalinga nevienoda temperatūra. Aukščiau­sia temperatūra reikalinga sėklų brinkimo bei dy­gimo metu. Išdygus daigams, kol dar nepakanka­mai išsivysčiusios šaknys, reikia žemesnės tem­peratūros, o joms sutvirtėjus — vėl aukštesnės.

Lauke auginamoms daržovėms sunku regu­liuoti temperatūrą, tačiau kritišku momentu bū­tina imtis tam tikrų priemonių. Pavyzdžiui, dar­žovės bus atsparesnės šalnoms, jeigu jas papildo­mai tręšime fosforo bei kalio trąšomis. Šalnos ma­žiau pakenks, jei daržoves tuojau apliesime šaltu vandeniu — tada apšalusios jų dalys lėčiau ati­tirps.

Silumamėgių daržovių augimui palankesnės sąlygos bus pietvakariniuose šlaituose, mulčiuo-tose lysvėse (apipiltose tamsia puria medžiaga — durpėmis arba pūdiniu).

Norint, kad daržovės gerai augtų ir derėtų, reikia parinkti tinkamą sėjos laiką.

Drėgmė. Vanduo daržovėms reikalingas ne tik todėl, kad su juo augalai paima iš dirvos maisto medžiagas, bet ir todėl, kad garuodamas per kait­ras reguliuoja temperatūrą.

Įvairios daržovės nevienodai reikalauja drėg­mės.

Labai mėgsta drėgmę špinatai, salotos, krapai, svogūnai laiškams, salierai ir visos kopūstinės dar­žovės.

Vidutiniškos dirvos drėgmės reikalauja agur­kai, svogūnai, pipirai, baklažanai, pomidorai.

Mažai drėgmės reikia bulvėms, kukurūzams, ankštinėms ir daugiametėms daržovėms (rabarba­rams, rūgštynėms, šparagams, krienams).

Sausrai atsparios daržovės: moliūgai, melionai, arbūzai.

Šis daržovių sugrupavimas yra sąlyginis, nes apibūdina drėgmės poreikį tik intensyviausio au­gimo bei derliaus formavimo laikotarpiu.

Dygimo laikotarpiu drėgniausios dirvos reika­lauja morkos, burokėliai ir svogūnai, o mažiau­siai — salotos, bet augimo metu jos labai reik­lios drėgmei.

Labai daug drėgmės reikalaujančios daržovės iš dirvos išgarina daug vandens. Pavyzdžiui, vie­nas kopūsto augalas per visą vegetacijos laiko­tarpį gali išgarinti iki 300 litrų vandens. Tačiau reikia prisiminti, kad ne tik augalai garina dir­vos drėgmę, bet vanduo išgaruoja ir tiesiogiai nuo dirvos paviršiaus. Daugumos daržovių daigai per pirmuosius 1—1,5 mėn. silpnai vystosi ir užima tik nuo 3 iki 12% dirvos paviršiaus. Todėl tuo lai­kotarpiu būna didesnis drėgmės išgaravimas nuo dirvos paviršiaus.

Praktiškai daržovių poreikis dirvos drėgmei daugiau priklauso nuo šaknų sistemos išsivystymo ir jų augimo tempų. Pavyzdžiui, arbūzai, me­lionai bei moliūgai, turėdami gausią lapiją, iš dirvos išgarina daug vandens, tačiau jų šaknys ge­rai išsivystę ir gilios, todėl jie pakenčia pavirši­nę dirvos sausrą. Ropiniai svogūnai — atvirkščiai, vandenį naudoja labai taupiai, nes jų lapai vamz­deliniai, padengti vaškiniu sluoksniu, tačiau šak­nys silpnos, todėl reikalauja drėgnos dirvos. Dėl minėtų savybių, esant sausai vasarai, pirmiausia reikia laistyti svogūnus, agurkus bei žalumynines daržoves.

Trūkstant dirvoje drėgmės, ne tik sumažėja derlius, bet ir blogėja kokybė. Dėl ilgalaikių saus­rų morkų ir ropių šakniavaisiai sukietėja. Pomi­dorai sausu metu blogiau mezga, krenta jų žiedai bei vaisių užuomazgos.

Daugiausia drėgmės daržovėms reikia liepos ir rugpjūčio mėnesiais, tačiau tuo laikotarpiu mūsų respublikoje dažniau lyja. Paprastai tankiau dar­žoves laistyti tenka gegužės—birželio mėnesiais, kada daugiausia drėgmės išgarina dirva, o pava­sarį susikaupusios atsargos jau baigiasi.

Drėgmės perteklius daržovėms taip pat žalin­gas, nes išstumia iš dirvos orą, trikdo šaknų kvė­pavimą. Todėl ir nuo drėgmės pertekliaus daržo­vių lapai glemba, vysta ir gali visai nunykti.

Šviesa sėkloms dygstant nereikalinga, tačiau sudygus ji būtina. Trūkstant šviesos augalai iš­tįsta, skursta, krypsta į šviesesnę pusę. Dėl nepa­kankamos šviesos skursta piktžolių nustelbtos ar­ba per tankiai pasėtos ar pasodintos daržovės, su­trinka asimiliacija ir augalai negali absorbuoti iš atmosferos anglies dioksido, dėl kurio chlorofolo turinčios augalų dalys iš neorganinių junginių sintetina organinius junginius: baltymus, rieba­lus bei angliavandenius.