Česnakai,

svogūninės daržovės. Auginami beveik visur. Aštraus skonio, smarkaus savito kvapo.

Česnakuose yra B grupės vitaminų, vi­taminų C (10 mg% galvose ir 55 mg% laiš­kuose) ir D, jodo, riebalų, celiuliozės ir kitų medžiagų. Savitą kvapą česnakams suteikia eteriniai aliejai.

Česnakų būna aštriųjų ir saldžiųjų. Ašt­riosios veislės paplitusios šiaurinėse ir vidu­tinėse platumose, saldžiosios — pietuose. Pie­tinių saldžiųjų veislių česnakų kvapas švel­nesnis.

Kulinarijoje česnakai vartojami kaip prieskoninės daržovės salotoms, sriuboms ir antriesiems patiekalams, marinatams ir rau-giniams. Česnako kvapas ir skonis gerai dera su aviena. Naminiams paukščiams troškinti česnakai gerai tinka su rūgščių obuolių (an­taninių ir kitokių) veislėmis arba slyvomis (kaukazinėmis ir kitokiomis). Daug česnakų vartojama daugeliui tautinių Azijos ir Pietų Europos patiekalų gaminti. Kad česnakų kva­pas būtų malonus, švelnus, jų nereikia smar­kiai ir ilgai kaitinti. Smulkiai supjaustytus česnakus patartina dėti į maistą, kai jis jau nukaistas, bet dar tebėra puode (ilgai nelai­koma, patiekiama po 3—4 min).

Česnakas vartojamas ir medicinoje, nes turi fitoncidų, naikinančių ligas sukeliančius mikroorganizmus. Liaudies medicinoje česna­kas nuo seno vartojamas daugeliui ligų gydyti ir kaip profilaktinis vaistas nuo skorbuto.

Rusijos pietvakariuose ir Kaukaze auga laukinis (arba meškinis) česnakas, turintis apie 100 mg% vitamino C. Jaunus laukinius česnakus galima vartoti kaip ir kultūrinius — salotoms, grybams rauginti. Laukinių česnakų kvapas itin smarkus, todėl dažniau jie varto­jami marinuoti arba džiovinti.

Skiriama 3 česnakų grupės: žieminiai su žiedynkočiais, žieminiai be žiedynkočių ir vasariniai. Žieminių veislių česnakai sodina­mi rudenį, vasarinių — pavasarį. Labiausiai paplitusi žieminių česnakų veislė yra ‘Jubileinyj gribovskij’. Iš vasarinių — vertingos vietinės veislės, kurių svogūnai gerai išsi­laiko.

Česnakai susideda iš skiltelių, kuriomis jie dauginami. Žieminių česnakų formų su žie­dynkočiais žiedyne vietoj žiedų užauga mažy­čiai oriniai svogūnėliai, jie, kaip ir skiltelės, gali būti naudojami česnakams dauginti. Iš orinių svogūnėlių, pasodintų iš rudens, kitais metais susidaro galvutės su vienintele skil­timi, žiedynkotis nesusidaro. Tik antraisiais po pasodinimo metais oriniai svogūnėliai sudaro galvutę, kuri išleidžia žiedynkotį. Žieminiai česnakai iš rudens sodinami spalio pradžioje, kad svogūnėliai suspėtų įsišaknyti, bet nesudygtų. Sodinami dirvoje arba lysvėse eilėmis: tarp eilių — 20 cm, tarp augalų — 6—8 cm. Skiltelės į dirvą įterpiamos 5—8 cm gyliu. Dirva mulčiuojama perpuvusiu mėšlu, durpių arba šiaudingo mėšlo 3—5 cm sluoks­niu. Per visą vegetaciją naikinamos piktžolės ir purenama dirva. Kai laiškai esti 10—15 cm ilgio, papildomai tręšiama amonio salietra (į 1 m² beriama 20—30 g). Jei rugpjūčio viduryje galvutės dar mažos, vešlūs česnakų laiškai surišami. Tada galvutės greičiau auga ir bręsta.

Pavasarį česnakai sodinami, ievai sužalia­vus (IV.25—V.8). Česnakų derlius imamas, kai laiškai ir „kaklelis” (netikrasis stiebas) pradeda vysti, bet nereikia laukti, kol jie visai sudžiūsta, nes tada viršutinis česnakų lukštas sutrūksta ir skiltelės atsidalija. Tokios skil­telės blogai laikosi. Jei rudenį česnakų laiškai nenuvysta, jie nusukami arba surišami. Kai „kaklelis” apdžiūsta, česnakai išraunami, nuvalomos žemės, nupjaustomos šaknys ir laiškai, paliekamas tik 2 cm ilgio „kaklelis”. Česnakai apdžiovinami, kad vėliau laikomi negestų, ir laikomi sausai, vėsiai, 0—3°C temperatūroje.