Česnakai. Česnakų sodinimas ir auginimas.

Manoma, kad česnakai kilę iš Vidurinės arba Pie­tų Azijos. Auginami nuo seniausių laikų Babilo­nijoje, Egipte ir Romoje. Apie česnakų, kaip ir apie svogūnų, vartojimą maistui byloja ant Cheop­so piramidės esantis užrašas, kad jais buvo mai­tinami vergai, statantieji piramidę. Nuo neatme­namų laikų česnakai auginami Kinijoje.

Senovės Graikijoje nors ir augino česnakus, bet jų nevartodavo kasdieniniam maistui, many­dami, kad nemalonus kvapas gali įžeisti dievus.

Senovės Romoje maistui česnakus vartodavo neturtingieji valstiečiai. Jie sutrindavo česnakus ir raudonųjų pipirų ankštis, įdėdavo druskos, provanso aliejaus ir tokią tyrelę tepdavosi ant rie­kės duonos. Iš romėnų tokią tyrelę išmoko ga­mintis ir viduramžių Europos gyventojai. Istorija byloja, kad Vladimiro Monomacho laikais vals­tiečiai česnakus valgydavo su druska ir juoda duona, o šventėms virdavo šaltieną iš kiaulės gal­vos ir česnakų.

Dabar ir pas mus česnakai vartojami dešroms, mėsos, daržovių, grybų, kiaušinių, salotų, sriubų, konservų ir kitiems patiekalams paskaninti.

Česnakuose yra C ir B grupės vitaminų, ta­čiau jų palyginti negausu. Yra fosforo ir kalio druskų, tačiau ypač gausu fitoncidų, kurie pasi­žymi baktericidinėmis savybėmis, todėl česnakų vertė medicininiu požiūriu neįkainojama. Šiuo at­žvilgiu jiems lygiavertės daržovės nėra. Jau gi­lioje senovėje česnakus žmonės vartodavo suma­žėjus apetitui, nuo dispepsijos, išsekimo, kosulio, pilvo skausmų, odos ir kitų ligų. Šiuolaikinėje medicinoje česnakai dažnai vartojami virškinimui gerinti. Jie gerina apetitą, nes didina virškinimo fermentų ir tulžies išsiskyrimą, padeda geriau įsi­savinti maistą. Be to, jie mažina skausmus ir ra­minančiai veikia žarnyną. Česnakai skatina šla­pimo išsiskyrimą, išplečia periferines vainikines kraujagysles, stiprina širdies susitraukimus ir lė­tina širdies ritmą. Česnakų trauktinė vartojama gydant inkstų bei šlapimo pūslės akmenligę, reu­matą, podagrą. Jie vartojami gydant kvėpavimo organų ir odos, žarnyno bei kitas infekcines li­gas. Europoje ir Kuboje česnakų aliejus vartoja­mas gydant geltą. Česnakai padeda sergant hi­pertonija ir ateroskleroze, mažina galvos svaigi­mą, galvos skausmus, šalina nemigą, stiprina protinę galią. Gydant šias ligas, kasdien suvalgy-kime po 2-3 nedideles česnako skilteles. Tai kartu apsaugo nuo skrandžio bei žarnyno infek­cinių ligų, kolitų, lengviau atsikosėsime sirgdami bronchitu.

Plačiai česnakai taikomi ir išoriniam gydy­mui. Peršalę, sirgdami bronchine astma arba ko­kliušu, česnakų tyrele, sumaišyta su sviestu arba taukais, įtrinkime krūtinę. Piene virtas česnakas greitina pūlinių brendimą, suminkština skausmin­gas nuospaudas. Šviežia česnakų tyrele arba sul­timis gydomos karpos, egzemos ir kitos odos li­gos. Įtrindami česnakų sulčių į galvos odą, su­stiprinsime plaukus. Česnakai didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, juose esantys fi­toncidai užmuša streptokokus, stafilokokus, šilti­nės bakterijas, choleros vibrioną, tuberkuliozės lazdelę ir kitus ligas sukeliančius mikrobus. Pa-kramtę skiltelę česnako, sunaikinsime burnos ert­mėje esančias bakterijas. Česnakuose esantieji fi­toncidai gydo ūmius kvėpavimo takų katarus, ko­kliušą, plaučių uždegimą, pūlinius, ausies ir akių gleivinės uždegimus. Pūliuojant žaizdoms ir blogai gyjant opoms, ant marlės uždėkime šviežios česna-nakų tyrelės ir dėkime ant pažeistos vietos.

Farmacijos pramonė česnakus vartoja gydo­miesiems preparatams gaminti {alilsatui, alocho-liui). Manoma, kad česnakai turi ir antinavikinių savybių.

Nemeskime perniek sudžiūvusių česnakų laiš­kų ir lukštų. Iš jų pagaminę užpilą (100 g į 10 1 vandens), nupurkškime obelis, slyvas ir rožes, apniktas amarų ir voratinklinės erkutės.

Česnakų yra dvi formos: paprasti bestiebiai, kurie vegetacijos metu išaugina galvutę, ir kita forma, kai česnakai išleidžia 1-1,5 m ilgio žied-stiebį, ant kurio susiformuoja daug orinių svo­gūnėlių. Iš jų pirmais auginimo metais išauga vienaskiltis svogūnėlis, o kitais metais iš šio svogū­nėlio susidaro daugiaskiltis svogūnas.

Česnakai

dauginami vegetaciškai – skiltelėmis arba ori­niais svogūnėliais. Česnakų yra vasarinių ir žie­minių. Vasariniai, pasodinti pavasarį ar rudenį, suformuoja skilteles, o žieminiai, pasodinti prieš žiemą, išaugina vienskilčius svogūnus.

Į dirvą česnakai gali būti sodinami vėlai ru­denį arba anksti pavasarį. Rudenį geriausia so­dinti spalio pradžioje, kad skiltelės spėtų išleisti šaknelę, bet nepasirodytų laiškai. Rudenį pasodin­tus česnakus reikia apmulčiuoti durpėmis, perpu­vusiu arba šiaudingu mėšlu (6-8 cm sluoksniu). Česnakai sodinami 20X6-8 cm atstumu. Rudenį jų skiltelės sodinamos 5-8 cm gyliu, o pavasarį sekliau – 3-5 cm gyliu. Rudenį pasodinti čes­nakai gausiau dera, bet blogiau išsilaiko per žie­mą. Sodinimui reikia atrinkti tiktai stambiąsias išorines skilteles. Česnakus dalinti skiltelėmis rei­kia tiktai prieš sodinant, nes ant atskirtų skiltelių neretai atsiranda baltasis puvinys.

Česnakai šalčiams atsparūs.

Gerai įsišakniję pakelia iki 30°C šalčio. Jie nemėgsta pavėsio, to­dėl nesodinkime po vaismedžiais arba kitų aukš­taūgių daržovių tarpuose. Gerai dera esant pasto­viai dirvos drėgmei. Žieminiai česnakai ir leidžian-tieji žiedstiebius reikalauja daugiau drėgmės. Ne­pakenčia šviežio mėšlo ir pertręšimo azotinėmis trąšomis, nes tai prailgina vegetaciją ir blogina česnakų kokybę.

Vegetacijos metu česnakų priežiūra tokia pati kaip ir svogūnų. Reikia palaikyti purią, nesupuo-lusią dirvą. Pradėjus formuotis svogūnėliams, dir­vą purenkime-atsargiai, kad jų nepažeistume.

Derlius imamas pradėjus gelsti bei vysti pa­vieniams lapams ir stiebams. Derliaus ėmimo negalima suvėlinti, nes tada viršutinis lukštas su­trūksta ir skiltelės atsidalija, jos blogiau laikosi. Nurautus česnakus išdžiovinkime ir tik tada nu­pjaukime laiškus 3-5 cm virš galvutės. Per žie­mą laikykime sausoje patalpoje, ne žemesnėje kaip -3°C temperatūroje, nors česnakų ropelės pakenčia 8-10°C šaltį.