Blog

Daugiametės piktžolės

Daugiamečių piktžolių vystymosi laikotarpis užtrunka ilgiau kaip dvejus metus. Vadinasi, vienais metais sudygusios jos ki­tais metais dar negali žydėti ir pribrandinti sėklų.

Daugiametės piktžolės dauginasi sėklomis ir vegetatyviai — požeminėmis dalimis. Tačiau vegetatyvinis dauginimasis joms turi didesnę reikšmę kaip trumpaamžėms piktžolėms.

Šakniastiebiai, šakninės atžalos, stiebagumbiai, svogūnai yra tie požeminiai organai, kuriais šios piktžolės plinta žymiai grei­čiau negu sėklomis.

Paprastasis varputis (Agropyrum repens) yra daugiametė šakniastiebinė piktžolė, auganti tiek lengvesnės, tiek sunkesnės mechaninės sudėties dirvožemiuose, jei tik jie yra pakankamai purūs. Jis taip pat nepakenčia supuolusių dirvų, todėl daržovių pasėliuose, kur tarpueiliai yra nuolat purenami, jam susidaro pačios geriausios augti sąlygos.

Kiekviena šakniastiebio atkarpa, jei tik turi nors vieną pum­purą, sugeba duoti antžeminius auglius. Vadinasi, juo labiau susmulkinsime varpučio šakniastiebius, tuo daugiau dirvos pa­viršiuje išaugs naujų antžeminių auglių. Kada toks auglys iš­augina 3—4 lapelius, jis iš savo krūmojimosi bamblio duoda naujus šakniastiebius, kurie, vėl kurį laiką paaugę žemėje hori­zontaliai, užsiriečia ir iš viršūninio pumpuro leidžia kitą antže­minį auglį. Štai kodėl daržovių pasėliuose, jei juose labai daug varpučio, kova su šia piktžole darosi tokia sunki, kad jos kitaip išnaikinti neįmanoma, kaip tik ravėjimu.

Dirvinė usnis (Cirsium arvense) — daugiametė šakniaatžali-nė piktžolė. Ji auga visokiose dirvose ir visuose pasėliuose, tik vengia sausų smėlinių ir žvyrinių žemių. Sėklos turi skristukus ir gali būti vėjo išplatintos. Mūsų sąlygomis dirvinės usnies sėk­los dygsta pavasarį, kai dirva gerai įšyla, iš paviršinio 1—2 cm storio dirvos sluoksnio. Antrame savo gyvenimo mėnesyje us­nies pagrindinė vertikali šaknis išleidžia horizontalias šonines šaknis. Jos tam tikrame atstume nuo pagrindinės šaknies pastorėja.

Šoninių šaknų sustorėjimai įgauna savybę vegetatyviškai daugintis: susidaro pridėtiniai pumpurai, iš kurių išauga šak­ninės atžalos — nauji antžeminiai stiebai. Tokias pačias atžalas gali pagaminti ne tik šoninių šaknų sustorėjimai, bet ir pagrin­dinės šaknies viršūninė dalis. Vadinasi, dirvinės usnies šaknys, net jų nesusmulkinus ar nesužeidus, yra vegetatyvinio daugini­mosi organas. Kadangi pridėtinių pumpurų susidarymo vietoje pasigamina didelis skaičius, tai šakninės atžalos žemės paviršiu­je pasirodo masiškai.

Dirvinė usnis dar gali daugintis ir požeminių organų dali­mis — didesnėmis ar mažesnėmis atkarpomis, kai jos šaknys že­mės dirbimo įrankiais supiaustomos ar sužeidžiamos. Tačiau atpiautų šaknų gabalėlių sugebėjimas įsišaknyti ir užauginti naujus stiebus ne visuomet vienodas. Vėlai rudenį ir anksti pa­vasarį, kol dar šaknyse sukrautos atsarginės maisto medžiagos neišeikvotos, o dirva drėgna, net ir nedidelės, kelių centimetrų ilgio šaknų atkarpos lengvai įsišaknija ir išleidžia daug antže­minių stiebų. Vidurvasaryje usnies šaknų atkarpos prigyja sun­kiai. Todėl smarkiai usnimis užterštose dirvose reikia vengti vėlyvo rudeninio ir ankstyvo pavasarinio arimo, kad neprisiveis-tų dar daugiau usnių.

Panašios biologinės savybės, kaip dirvinės usnies, yra ir dirvinio vijoklio  (Convotvulus arvensis).

Dirvinė pienė (Sonchus arvensis) yra dažnai pasitaikanti šakniaatžalinė piktžolė. Ji mėgsta daugiau drėgmės turinčius sunkesnius dirvožemius. Jos šaknys ne tokios galingos kaip usnies. Pagrindinė šaknis paprastai giliau kaip 50 cm nenueina. Beveik visa šoninių horizontalių šaknų masė pasiskirsto ariama­jame sluoksnyje.

Dirvinės pienės šaknys labai trapios. Šaknų susmulkinimas skatina naujų antžeminių auglių ir naujų šaknelių susidarymą. Susmulkintų šaknų atkarpos dirvoje visu šiltuoju vegetacijos pe­riodo metu užgyja gerai. Tik* labai smulkūs šaknų gabalėliai sausoje dirvoje sunkiai prigyja ir, nespėję sudaryti antžeminių auglių bei šaknelių, supūva.

Taip pat ir antžeminiai stiebai ar jų dalys, pasodinti į drėg­ną dirvą, lengvai prigyja ir įsišaknija. Todėl išravėtus pienės stiebus ir šaknis jokiu būdu negalima palikti čia pat dirvoje, bet reikia iš pasėlio išnešti ir sunaikinti. Dirvinė pienė yra viena iš įkyriausių daugiamečių piktžolių daržovių pasėliuose. Su ja reikia atkakliai kovoti visą vegetacijos laikotarpį, alinant šaknų sistemą ir neleidžiant sudaryti naujų antžeminių auglių bei Šaknų.

Dirvinė mėta (Mentha arvensis) auga vidutinio sunkumo dirvožemiuose ar net smėliuose, jei jie turi pakankamai drėgmės. Dauginasi sėklomis ir požeminėmis dalimis — stiebagumbiais. Dėl to ji priklauso stiebagumbinių piktžolių biologinei grupei. Dirvinė mėta žydi ir subrandina sėklas antroje vasaros pusėje. Jos dygsta peržiemojusios (pavasarį) labai lėtai. Todėl pagrindinis dirvinės mėtos dauginimosi būdas yrp dauginimasis pože­miniais stiebagumbiais, kurių visa masė išsidėsto 20 cm storio viršutiniame dirvožemio sluoksnyje. Vienas gerai išsivystęs au­galas gali duoti  apie 200 gumbų.  Stiebagumbiai yra  šviesiai

gelsvi, 3—4 cm storio ir 5—28 cm ilgio, trapūs, su­dėti iš paskirų segmentų. Jų sudūrimo vietose susi­daro po 2 pumpurėlius, iš kurių, stiebagumbiui sulūžus į atskirus segmen­tus, išauga antžeminiai stiebai. Vadinasi, stiebagumbių smulkinimas skati­na dirvinės mėtos vegeta­tyvinį dauginimąsi.

Tokią pat sandarą ir bio­logines savybes turi kita stiebagumbinė piktžolė — pelkinė notra (Stachys pa-lustris), auganti nerūgš-čiuose, tačiau drėgnesniuose, negu dirvinė mėta, dir­vožemiuose.

Valgomasis krienas (Co-chlearea armoracid) sutin­kamas gerai įtręštuose, se­nuose daržuose, kur yra įkyrus, sunkiai išnaikinamas augalas. Tatai sulaukėjęs kultūrinis augalas, galįs daugintis tiktai ve-getatyviai. Jo liemeninė šaknis gana giliai nueina žemėn. Plūgo ar kitų žemės dirbimo įrankių nupiauta šaknis išau­gina didelį skaičių naujų auglių, kurie, pasiekę žemės pavir­šių, duoda ištisą lizdą plačių, didelių lapų, o vėliau ir stiebų. Atplautas šaknies kaklelis su lapais taip pat lengvai įsišaknija, o piūvio vietoje sudaro pumpurus ir išaugina naujus auglius. Valgomasis krienas gali daugintis ir šaknų atkarpomis. Visa tai labai pasunkina kovą su šiuo augalu, nes nei seklus, nei gilus vienkartinis arimas jo ne tik nesunaikina, bet dar daugiau pri-daugina. Kol pasėliuose valgomojo krieno dar nėra daug, geriau­sia jo židinius iškasti ir stropiai išrinkti visas šaknis. Sio augalo

masiško paplitimo atveju tenka lauką palikti juodu pūdymu, kad galima būtų atlikti sluoksninį dirbimą arba apsėti daugiametė­mis pašarinėmis žolėmis.

Panašiai kaip valgomasis krienas dauginasi ir kitos liemenšakninės piktžolės — paprastoji kiaulpienė (Tarazacum officinate), panaminė rūgštynė (Rumex domesticus) ir kt.