KOVA SU DARŽOVIŲ LIGOMIS IR KENKĖJAIS

Daržovių ligos

Sveikame augale gyvybės reiškiniai yra suderinti. Augalui susirgus, jo atskirų organų veikla sutrinka. Ligoti augalai gali visai žūti arba netekti vienos kurios savo dalies, pavyzdžiui, ša­kų, lapų, vaisių. Tokių augalų derliaus visai nebūva, arba jis esti labai mažas, blogos kokybės.

Augalų ligų yra labai daug. Kiekvienos rūšies augalai gali susirgti keliomis, keliolika ar net keliasdešimčia ligų. Ypač dau­geliu ligų serga bulvės ir pomidorai. Vienas augalas tuo pačiu metu gali sirgti keliomis ligomis.

Ligotas augalas nuo sveiko skiriasi ligos požymiais (simp­tomais), kurie yra labai įvairūs: dėmėtumas, apnašos, puvimas, vytimas, spuoguotumas ir kt. Remiantis šiais požymiais, galima nustatyti ligų priežastis. Ligos skirstomos į neparazitines, para­zitines ir virusines, atsižvelgiant į tai, kas jas sukelia.

Neparazitines  ligas  sukelia  nepalankūs  aplinkos  veiksniai. Augalas serga, kai jam trūksta maisto medžiagų, drėgmės arba yra jų perteklius, kai dirvos reakcija perdaug rūgšti ar per daug šarminė, kai per žema ar per aukšta temperatūra ir t. t. Pavyzdžiui, dėl kalio trūkumo bulvių ir runkelių lapai įgauna nenormaliai tamsiai žalią spalvą, sutrinka šoninių šaknelių ir šak-niaplaukių augimas, o nuo to nukenčia derlius. Kai trūksta šviesos, pomidorų, kopūstų ir kitų daržovių daigų stiebas suplo-nėja ir išgula.

Augalus, sergančius neparazitinėmis ligomis, dažniau užpuo­la grybinės ir bakterinės ligos.

Neparazitines ligos yra neužkrečiamos, jomis sveiki augalai neužsikrečia nuo sergančiųjų ir taip plačiai nepaplinta, kaip dau­gelis parazitinių ligų. Su neparazitinėmis ligomis kovojoma pa­šalinant jas sukeliančias priežastis.

Daržovių ligos

Parazitines, arba infekcines (užkrečiamąsias), ligas sukelia įvairūs parazitiniai organizmai (grybai, bakterijos). Jie neturi chlorofilo ir patys organinių medžiagų pasigaminti negali, todėl priversti maitintis žaliojo augalo pagamintomis maisto medžia­gomis. I parazito veikimą augalas reaguoja labai įvairiai. Daž­niausiai jis stengiasi parazitu nusikratyti. Toje vietoje, kur pa­razitas įsibrauna, ląstelės apmiršta, parazitas negauna maisto ir žūva. Kai kurie augalai parazitams yra atsparūs, tai yra jais neužsikrečia. Nevienodai ligoms atsparūs ne tik įvairių rūšių augalai, bet ir įvairių veislių. Pavyzdžiui, bulvių veislė Parnasi-ja yra atspari vėžiui, o veislė Ankstyvoji rožė vėžiu labai greitai suserga. Nevienodas augalų atsparumas tiems patiems parazi­tams priklauso nuo augalo savybių, amžiaus ir aplinkos sąlygų. Dažniausiai daržovinių augalų ligas sukelia grybai, rečiau — bakterijos.

Grybai yra žemesnieji augaliniai organizmai. Jų kūnas susideda iš grybienos (micelio) ir dauginimosi organų. Grybiena sudaryta iš daugybės susiraizgiusių siūlų, vadinamų hifais. Hi-fai esti vienaląsčiai arba daugialąsčiai, jie matomi tik pro mikro­skopą. Grybai gali sudaryti ir sudėtingesnės sandaros kūnus, pavyzdžiui, skleročius. Skleročiai yra tamsios spalvos, labai įvai­rių formų ir įvairaus dydžio kūneliai. Tai labai kieti, tankūs, iš grybienos susipynę padarai. Jais grybai išsilaiko, patekę į nepa­lankias aplinkos sąlygas. Gerose sąlygose jie dygsta ir išaugina grybieną arba sporas. Žinomiausias skleročių pavyzdys — skal-siagrūdžiai, kurie susidaro rugių varpose.

Grybai dauginasi grybiena ir sporomis. Pavienės sporos ma­tomos tik pro mikroskopą. Jos gali būti rutuliškos ar ovalinės, verpstiškos, lazdelių, buoželių formos, bespalvės ar spalvotos. Sporas grybai išaugina labai įvairiai. Paprasčiausiai sporos at­siranda iš grybienos, jai subyrėjus į atskirus gabaliukus. Taip susidaro oidijos, gemos, chlamidosporos. Sporos, atsiradusios ant tam tikrų kotelių, vadinamos konidiosporomis, o tie kote­liai — konidijakočiais. Konidiosporos, susidariusios spuogelio-pik-nidės viduje, vadinamos piknosporomis.

Kitų grybų sporos susidaro maišeliuose (aukšliuose, askuo-se). Jos vadinamos askosporomis. Miltliges sukeliančių grybų askai esti uždaruose vaisiakūniuose-peritecijuose.

Tas pats grybas gali pagaminti kelių rūšių sporas. Pavyz­džiui,   grybas,   sukeliantis   žirnių  rūdis,   pagamina   net  penkių

rūšių sporas: piknosporas, ecidiosporas, uredosporas, teleutospo-ras ir bazidiosporas.

Grybai pagamina labai daug sporų ir jomis labai greitai plin­ta. Vėjas, vabzdžiai ar vanduo jas nuneša ant augalo, ir, esant palankioms aplinkos sąlygoms, sporos sudygsta. Daigelis per žioteles ar žaizdeles prasiskverbia į augalo vidų, šakojasi ląste­lėse arba tarpuląsčiuose ir traukia maisto medžiagas. Kiti gry­bai gyvena augalo paviršiuje, o j ląstelių vidų leidžia hifų atsi-šakojimus-haustorijas ir jomis ima maistą.

Po užsikrėtimo išoriniai ligos požymiai pasirodo negreitai. Laikas nuo užsikrėtimo iki požymių pasirodymo vadinamas inku-bacijos periodu. Priklausomai nuo ligos sukėlėjo savybių ir ap­linkos veiksnių įtakos, jis trunka nuo 4 iki 20 dienų.

Grybinėms ligoms plisti didžiausią reikšmę turi aplinkos veiksniai: temperatūra, drėgmė, šviesa ir kt. Kiekvienos rūšies grybai turi skirtingus reikalavimus vienam ar kitam aplinkos faktoriui. Daugumos grybų grybiena vystosi šiose temperatūros ribose: minimumas 1—5°Q optimumas 20—25°C, maksimumas 30—35°C. Temperatūra, žemesnė už minimumą ir aukštesnė už maksimumą, sulaiko grybų vystymąsi, bet jų dar nesunaikina.

Antras labai svarbus veiksnys grybų gyvenime yra drėgmė. Daugumos grybų sporos nedygsta, jei aplinkoje drėgmės mažiau, negu 90%. Geriausiai dygsta sporos mažuose vandens lašeliuose. Žinant grybų reikalavimus aplinkos veiksniams, galima iš anksto numatyti, kokia liga gali plisti, ir imtis apsaugos prie­monių.

Bakterijos — tai mikroskopiniai augaliniai organizmai. Augalų ligas sukeliančios bakterijos dažniausiai yra lazdelės formos, su vienu ar. keliais žiuželiais, ir gali judėti. Dauginasi labai greitai, skildamos pusiau. Patekusios į nepalankias sąly­gas, sudaro sporas, kurios lengvai perneša aukštą arba žemą temperatūrą ir maisto trūkumą. Daugelis bakterijų gyvena visą laiką arba laikinai dirvoje, ten ir veisiasi. Jos plinta per dirvą, sėklas, augalines liekanas, su vandens ir vabzdžių pagalba. Au­galai užsikrečia per žioteles ir įvairius sužalojimus. Mechaniškai ląstelių sienelių bakterijos pralaužti negali; tai gali padaryti tik kai kurie grybai. Inkubacinis periodas — 1—3 savaitės.

Bakterijos sukelia šių formų ligas: puvimą, dėmėtumą, vyti­mą ir gumbų (išaugų) susidarymą.

Virusai — tai labai maži baltyminiai kūneliai, turintieji gyvų organizmų savybes. Jie išsifiltruoja pro bakteriologinius filtrus ir paprastais mikroskopais nematomi; sukelia užkrečia­mąsias ligas, kurių pradai vystosi augalo ląstelių sultyse. Vi­rusinės ligos labai greitai plinta; jas nuo sergančių augalų ant sveikųjų perneša kai kurie, vabzdžiai, pavyzdžiui, amarai. Žie­moja virusai sėklinėje medžiagoje ir piktžolėse.

Virusai augale sukelia didelius pakitimus, dėl kurių suma­žėja derlius, pablogėja kokybė. Svarbiausieji virusinių ligų po­žymiai— lapų mozaikiškumas (nevienodai žalia spalva), lapų susiraukšlėjimas, lapų ir vaisių nekrozė, tai yra atskirų dalių atmirimas — patamsėjimas.

Mūsų klimatas virusams plisti ne visai palankus. Daugiausia žalos jie padaro bulvėms ir pomidorams.