Daržovių trumpaamžės piktžolės

Daržovių piktžolės
Daržovių piktžolės

Trumpaamžės piktžolės

Trumpaamžės piktžolės gyvena tiktai vienerius arba dvejus metus. Pavasarį sudygusios dažniausiai jos tais pačiais me­tais žydi, subrandina sėklas ir miršta. Kai kurios jų sudygu­sios rudenį gali peržiemoti, o pavasarį toliau tęsti vegetaciją. Ir tik nedaugeliui piktžolių, pavyzdžiui, laukinei morkai, reikia dviejų vegetacijos laikotarpių savo gyvenimui užbaigti.

Dauginasi sėklomis. Aišku, kad ne visos trumpaamžės pikt­žolės vienodai vystosi. Vienos dygsta anksti pavasarį, kitos dygsta tada, kai dirvožemis gerai įšyla, o dar kitos sudygusios taip greit vystosi, jog vieno vegetacijos laikotarpio metu duoda net kelias kartas. Jos vadinasi efemerai.

Vienametė miglė (Poa annua) labai dažnai pasitaiko posla­piuose, supuolusiuose dirvožemiuose, ypač tose kultūrose, kurios auginamos po tiesioginio patręšimo mėšlu. Ji gali žiemoti, ge­rai krūmija, todėl sudaro tankią ištisinę veją. Tai įkyri piktžolė, nes dėl trumpo vystymosi laikotarpio per metus duoda 2—3 kar­tas. Dėl to ją galima matyti žydint nuo pavasario iki vėlyvo rudens ar net žiemą ilgesnių atodrėkių metu. Dažnas tarpueilių purenimas ir eilučių ravėjimas yra patikimiausia priemonė, kovojant su vienamete migle. Tiesa, pastaruoju metu kovai su vienamete migle ir kitomis varpi­nėmis trumpaamžėmis piktžolė­mis pradedama vartoti specia­lūs herbicidai, kaip trichloracto rūgšties natrio bei amonio drus­kos, izopropilo fenilkarbamatas, izopropilo-3 chlorofenilkarbamatas, dichloralureatas, dalaponas.

Paprastoji žilė (Senecio vul-garis) taip pat mėgsta drėgnus humingus, pakankamai kalkių tu­rinčius dirvožemius. Ji pagami­na skristukais aprūpintas sėklas, kurias išplatina vėjas. Sėklos dygsta tik iš paviršinio (ne sto­resnio kaip 2 cm) dirvožemio sluoksnio. Pasirodę daigai labai greit auga ir, esant palankioms šilumos ir drėgmės sąlygoms, per 1—1/2 mėnesio išsivysto į su­augusius augalus, kurie savo ruožtu vėl duoda sėklas.

Paprastoji žilė yra gaji pikt­žolė. Išrauti su šaknimis augalai ir palikti drėgnos dirvos pavir­šiuje lengvai įsišaknija. Sausu metu ravint, jei jos šaknys nutrūkusios palieka žemėje, iš šak­nies kaklelio ataugina naujus antžeminius stiebus.

Smulkiažiedė galinzoga (Galinsoga parviflora) aptinkama sausuose, puriuose priesmėlio ar priemolio dirvožemiuose. Jos sėklos taip pat turi skristukus ir gali būti vėjo išplatintos. Dygsta vėlai pavasarį, kai žemė jau esti gerai sušilusi, iš paties paviršinio dirvožemio 0,5—2 cm sluoksnio. Žydėjimo metu išrauti ir numesti augalai begulėdami sugeba pribran­dinti sėklas, kurios išbirusios vėl užkrečia dirvožemį. Ravėjimo

metu nutrūkusios ir žemėje pasilikusios šaknys iš stiebo šiek tiek aukščiau šaknies kaklelio gali išauginti atžalas, vėliau duo­dančias žiedus.

Daržinė žliūgė (Steltaria media) yra viena įkyriausių posla­pių, humingų dirvožemių piktžolių. Ypač sunkiai išnaikinama ji durpynuose. Daržinė žliūgė ge­rai pakenčia plačialapių daržovi­nių augalų stelbimą.

Daržinė žliūgė, skirtingai nuo kitų vienamečių sėkla plintan­čių piktžolių, gali daugintis dar

vegetatyviai. Pagulę žliūgės stiebai bambliuose sudaro šakneles ir įsišaknija, o atitrūkę nuo motininio individo išauga savistoviais augalais.

Kova su daržine žliūge turi būti pradėta, kol dar ji yra daigų būklėje. Antraip — ji vasarą sudaro tokią vešlią veją, kad įprastiniais    purenimo    įrankiais    neįmanoma    jos    sunaikinti.

Vienintelė patikima priemonė tais atvejais yra ravėjimas. Tačiau ir ravėjimo metu reikia nepalikti nutrūkusių, su šaknimis neiš­rautų žliūgės stiebų, nes iš jų labai greitai vėl atželia žliūgės.

Baltoji balanda (Chenopodiutn album) auga lengvesniuose, sausesniuose dirvožemiuose, kuriuose gausu maisto   medžiagų.

Baltoji balanda — labai pakantrus augalas. Blogomis gyvenimo sąlygomis ji esti maža, vos kelių centimetrų. Bet ir tokioje būk­lėje ji visuomet duoda nors keletą sėklų. Gerai įtręštose dir­vose, kur jos niekas nestelbia, užauga didelė, šakota ir paga­mina labai daug sėklų. Dėl didelio baltosios balandos vislumo ir sėklų gajumo pagrindinis dėmesys, kovojant su ja, turi būti at­kreiptas į dirvožemio apvalymą nuo jos sėklų ir sudarymą tokių s§lygy> kad baltosios balandos sėklos negalėtų į dirvą patekti. Todėl šiuo atveju ypač svarbus yra savalaikis daržovių pasėlių tarpueilių purenimas ir ravėjimas, kol balandos dar nespėjo iš­barstyti sėklų. Panašių biologinių savybių yra ir kitos balandos, augančios daržovių pasėliuose.

Raudonžiedė notrelė   (Lamiutn  purpureum) auga  vidutinio sunkumo mechaninės sudėties, kalkių turinčiuose dirvožemiuose.

Tai vienametė, galinti peržiemoti piktžolė. Sėklos greitai dygs­ta iš ne gilesnio kaip 2 cm dirvožemio sluoksnio.

Stiebai pažemėje lengvai įsišaknija. Net išrauti augalai, jei jie paliekami gulėti dirvoje, gali išleisti šakneles ir įsišaknyti.

Pas mus pasitaiko dar ir kita, panaši į ją, bet retesnė rūšis — apskritalapė notre­lė (L. amplexicaule).

Ji auga sunkiuose dirvože­miuose ir savo biologinėmis savybėmis yra labai panaši j raudonžiedę notrelę.

Dirvinė aklė (Galeopsis te-trahit) yra ne tik daržovinių, bet ir lauko kultūrų piktžolė. Tatai dažnas augalas ne per

sunkiose    dirvose.    Juo    dirvožemyje     gausiau      azotinių junginių, tuo greičiau ir veš­liau auga. Subrendusios sėklos išbyra čia pat dirvoje Jos dygsta labai pamažu iš ne storesnio kaip 5 cm dirvožemio sluoksnio. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose dirvinės aklės sėklos ir neprarasdamos daigumo gali išbūti 14 metų. Pasirodę daigai greit auga, sudaro stiprią šaknų sistemą ir jau tikrųjų lapelių būklėje esti tiek sutvirtėję, kad akėjimas jiems beveik nekenkia. Pagaliau dirvinės aklės stiebai, esant pakankamai drėgmės, iš bamblių išleidžia pridėtines šaknis ir įsišaknija.

Iš kitų aklės rūšių, pasitaikančių daržovių pasėliuose, pami­nėtinos geltonoji aklė (G. speciosa) su dideliais geltonais žie­dais, mažažiedė aklė (G. bifida), kurios žiedai panašūs į dirvi­nės aklės žiedus, tik vainikėlio apatinės lūpos skiautė siauresnė, raudonoji aklė (G. ladanum) su ilgu, šviesiai purpuriniu vaini­kėliu, auganti lengvuose, kalkinguose dirvožemiuose.

Garstukas (Sinapis arvensis) — viena labiausiai pas mus pa­plitusių piktžolių, pasitaikanti visų augalų pasėliuose, išskyrus daugiametes pašarines žoles. Garstukas — silpnai rūgščių ar neutralių dirvų piktžolė. Dėl to nujaurėjusiose dirvose, kuriose negausu maisto medžiagų, ji neauga. Sėklos masiškai dygs­ta anksti pavasarį, kol paros eigoje temperatūra labai svy­ruoja,   Užtat  garstukų  esti   daugiau   ankstyvuosiuose  daržovių

pasėliuose. Vidurvasaryje garstukų sėklos nedygsta, ir tik vasaros pabaigoje jos vėl ima dygti. Garstuko sėklos gali ilgai išgulėti dirvoje ir sudygti net praėjus keleriems metams. Sunkiuose dir­vožemiuose sėklos dygsta iš pačių paviršinių (0,5—2,0 cm) sluoksnių, o smėliuose jos išlenda ir iš giliau (3—5 cm).

Garstukas paima iš dirvos didelius kiekius vandens ir maisto medžiagų, todėl labai alina dirvą.

Rūgštesniuose ir lengvesniuose dirvožemiuose pasitaiko kita panašių biologinių savybių piktžolė — dirvinis ridikas (Raphanus raphanistrum). Jo žiedai blyškiai geltoni su aiškiu tamsesnių gyslučių rezginiu vainiklapiuose. Taurėlapiai stovi stačiai, pri­siglaudę prie vainiklapių, o garstuko — atsilošę, ir su vainikla­piais sudaro beveik statų kampą.                                     !

Trumpamakštis rūgtis (Polygonum tomentosurn) pasitaiko pakankamai drėgmės turinčiuose dirvožemiuose. Jis paima iš dirvos labai daug azoto, todėl daugiausia sutinkamas tų dar­žovinių kultūrų pasėliuose, kurie gausiai tręšiami mėšlu, Trumpamakštis rūgtis dauginasi išimtinai sėklomis. Kai sekios su­bręsta, jos lengvai nubyra. Peržiemojusios dirvoje, pavasarį sėklos dygsta šiek tiek vėliau už garstuko ar svėrių sėklas. Sėk­lų dygimas labai priklauso nuo įterpimo gylio. Dirvos paviršiuje esančios sėklos sudygsta pir­miausia. Tuo tarpu patekusių į gilesnius dirvožemio sluoks­nius sėklų dygimas užsitę­sia. Dėl to trumpamakštis rūgtis laikomas ištęsto dy­gimo periodo piktžole.

Dygimas paspartinamas pakartotiniu dirvos purenimu.

Panašių biologinių savybių yra vijoklinis rūgtis {Poly­gonum convolvulus) ir dėmė­tasis rūgtis (P. persicaria), kuris pasitaiko drėgnuose, rui­minguose dirvožemiuose.

Rusvoji šerytė (Setaria gtauca) dažniausiai auga silp­nai rūgščiose smėlio ir pris-smėlio dirvose. Subrendusios sėklos lengvai byra. Rude­nį išbirusios sėklos dygsta pavasarį. Sėklos dirvoje ga­li išbūti gyvos apie 5 metus. Smėlyje gali dygti net. iš 12 cm gylio, nors geriausiai dygsta esančios 1—2 cm gi­lumoje.

Sėklos dygsta vėlai pavasarį, kai dirvožemio temperatūra pasiekia 15—20° šilumos. Piktžolė iš pradžių išaugina didelę šaknų sistemą, siekiančią 1,5 m gylio. Dėl to ji labai išdžiovina dirvą. Antroje vasaros pusėje šerytė plaukia ir duoda sėklas. Tada ji tiek išauga, kad esti gerokai aukštesnė ne tik už žema­ūges daržoves, bet ir už bulves. Nors tuo metu rusvosios šerytės daroma žala kultūriniams augalams yra nedidelė, tačiau, kad jos

sėklos nubirusios neužterštų dirvos, reikia ją išravėti ar nors nurinkti žiedynus.

Išrautas piktžoles ar nuskintus jų žiedynus reikia nepalikti čia pat pasėlyje, bet, išnešus iš pasėlio, — sunaikinti.

Be rusvosios šerytės, daržovių pasėliuose dar pasitaiko ža­lioji šerytė (Setaria viridis), auganti sausesniuose ir mažiau humuso turinčiuose smėliuose. Be to, humingose priesmėlio ar smėlio žemėse ir geresnėmis drėgmės sąlygomis yra labai dažna paprastoji rietmenė (Echinochloa crus gaili). Sių piktžolių bio­loginės savybės yra labai artimos rusvosios šerytės biologinėms savybėms.

Trikertė žvaginė (Capsella bursa pastoris) auga beveik vi­sur, tačiau dažniau aptinkama lengvesnėse, silpnai rūgščiose dirvose. Ji būdinga dideliu polimorfizmu: pasitaiko vasarinės, žiemkentės ir žiemoj ančios formos. Vasarinės trikertės žvaginės formos turi tiesų, nešakotą stiebą, o žiemkenčių ir žiemojančių formų stiebai — šakoti, su lapų skrotele pažemėje. Vasarinių for­mų augimas ir vystymasis yra trumpas — praėjus maždaug I.V2 mėnesio po sudygimo, jos duoda subrendusias sėklas. Tuo tarpu žiemkentės formos sudygusios pirmiausia užaugina lapų skroteles. Tokioje būklėje jos peržiemoja ir pavasarį vystosi to­liau, išaugina stiebus, žydi ir duoda sėklas. Tarpinę padėtį tarp jų užima žiemojančios formos. Nors jos vystymosi pradžioje taip pat pagamina lapų skroteles, tačiau tai netrukdo joms ir neper­žiemojus išauginti stiebus. Žiemojančios formos gerai žiemoja tokioje vystymosi fazėje, kokioje jas užklumpa žiema.

Trikertė žvaginė pagamina daug smulkių sėklų, kurios pa­sižymi ilgu dygimo laikotarpiu. Dirvožemyje jos gali išlikti gy­vos 7—11 metų. Sėklos gali dygti iš ne didesnio kaip 2—3 cm gylio.

Tiek išvaizda, tiek biologinėmis savybėmis į trikertę žvaginę yra labai panaši dirvinė čiužutė (Thlaspi arvense). Ji auga sun­kesnės mechaninės sudėties, nerūgščiuose dirvožemiuose. Dirvi­nės čiužutės sutinkamos vasarinės ir žiemojančios. Mūsų sąly­gomis trikertė žvaginė dažniausiai yra atstovaujama žiemojan­čių ir „žiemkenčių formų, o dirvinė čiužutė — vasarinių ir žiemojančių.

Be šių daržovinių kultūrų vienamečių piktžolių, dar galima paminėti daržinę pienę (Sonchus oleraceus), šiurkščiąją pienę (Sonchus asper), vaistinę žvirbliarūtę (Fumaria officinalis), juodąją kiauliauogę (Solanum nigrutn), dirvinę karpažolę (Euphor-bia helioscopia), smalkinį tvertiką (Erysimum cheiranthoides), pūdyminę veroniką (Veronica agrestis) ir pan. Sodybose ar ne­toli sodybų esančiuose laukuose, kur ilgesnį laiką toje pačioje vietoje auginamos daržovės, dažnai pasitaiko kanadinė šiušelė (Erigeron canadensis), bevainikė ramunė (Matricaria discoidea), uoginis ir šiurkštusis burnotis (Amarantus viridis, A. retroflexus), kvapioji aniužė (Elssholzia cristata) ir kitos piktžolės, kurios palyginti ne taip seniai mūsų krašte atsirado ir dar neprisitaikė prie visų kaupiamųjų kultūrų pasėlių.