Dirva

Dirva.

Daržovėms auginti yra svarbus vir­šutinis ariamasis sluoksnis, o vaismedžiams — podirvinis ir gilesnis sluoksniai. Vertinant dirvas, reikia atkreipti dėmesį į viršutinio ir gilesnių sluoksnių mechaninę sudėtį, puru­mą, drėgmės imlumą, reakciją, maisto me­džiagas.

dirva

Dirvos tyrimas. Iš pradžių apžiūrimas sklypas ir iš paviršiaus įvertinama dirva. Gali būti, kad viename krašte ar viduryje į paviršių iškilęs molis, o kitur — juodžemis, dar kitur — smėlio ploteliai, lomos šlapios ir pan. Žiūrima, kokie auga natūralūs augalai. Rūgščiose dirvose auga smulkioji rūgštynė, dirvinis kežys, vienmetė klėstenė, svėrė, ne-rūgščiose — garstukas (panašus į svėrę), dirvinis vijoklis, apyninė liucerna, šalpusnis. Paskui reikėtų ištirti kiekvieną iš paviršiaus matomą skirtingą plotą. Tipingoje vietoje iškasama bent 1 m gylio stačia siena duobė. Iš dirvos pjūvio nustatoma mechaninė sudėtis ir uolienų klodai. Smėlis kasant paprastai subyra. Priesmėlį lengva kasti, nes jis ne taip byra kaip smėlis. Sunkus molis yra tąsus. Pu­rūs priemoliai arba priesmėliai sodui ir daržui yra tinkamiausi. Juose plačiai ir giliai pasi-skleidžia vaismedžių šaknys, paima pakanka­mai drėgmės ir maisto medžiagų.

Sodininkui reikia žinoti ir dirvos drėgmės sąlygas. Nenuotakiose lygumose dirva daž­niausiai užmirksta nuo paviršinės drėgmės. Užmirkimo, arba vadinamojo glėjiškumo, žymių galima matyti dirvos profilyje (pjū­vyje). Tai melsvos gyslos, dėmės. Labai už­mirkusiose dirvose glėjiškumo žymių yra tuoj po humusiniu sluoksniu, o mažiau už­mirkusių — giliau. Jeigu tokių žymių nėra, dirva neužmirkusi ir jos sausinti nereikia. Sekliai esantis (1,5 m gylyje) gruntinis van­duo gali būti naudingas tik smėlio dirvose.

Karbonatingo sluoksnio gylis nustatomas druskos rūgšties 10% tirpalu. Juo vilgoma iškastos duobės sienelė ir surandama vieta, kur uoliena pradeda putoti. Jeigu uoliena labai putoja, karbonatų daug. Jeigu karbona-tingas sluoksnis negiliai, pvz., 40—50 cm gy­lyje, viršutiniai dirvos sluoksniai dažniausiai būna artimos neutraliai reakcijos — pH apie 6. Kai karbonatingas sluoksnis giliau ir po armėnių matyti išplautas balkšvas sluoksnis (vadinamasis A2 horizontas), dirva gali būti rūgšti.

Maisto medžiagų viršutiniame sluoksnyje yra tiek, kiek jis įtręštas ir sukultūrintas. Po juo esantis sluoksnis turi nedaug maisto me­džiagų, ir jis rūgštesnis už aramiąjį — vir­šutinį sluoksnį. Gilyn maisto medžiagų dau­gėja ir ten, kur dirvos reakcija iš rūgščios pereina į šarminę, virš karbonatingo sluoks­nio dažniausiai būna daug judraus fosforo. Tai vertingiausias podirvio sluoksnis, ypač tinka smėlio dirvoms.

Sodui tinkamiausios dirvos. Obelys gali augti įvairiose dirvose, išskyrus gilų smėlį, labai gludų molį, kietą priemolį. Tačiau jos geriausiai dera gana puriose ir drėgnose dirvose. Kai jose trūksta drėgmės, dažniausiai giliame priesmėlyje, ant smėlio esančiame priemolyje (pvz., Vilniaus krašto soduose), vaismedžiai auga neblogai, bet nukrinta daug užuomazgų, o iš likusių išauga smulkūs, men­kaverčiai vaisiai. Obelys geriau pakenčia šiek tiek per drėgnas negu sausas dirvas. Jei dirva nusausinta ir paviršiuje nesusitelkia vandens, podirvyje likusios glėjiškumo žymės obelims mažai kenksmingos. Geriausia dirvos reakcija obelims pH 5—6.

Kriaušėms parenkamos šiltesnės, saulėtes-nės vietos, tada geriau subręsta vaisiai, ir vaismedžiai geriau pasiruošia žiemoti. Dirvai jos nereiklios, bet geriau auga sunkesnėse dirvose. Labai kalkingose dirvose kriaušės suserga lapų geltimu — chloroze.

Vyšnioms reikia purių, daug organinės medžiagos turinčių, drėgnų ir nerūgščių dir­vų. Vyšnių šaknys skleidžiasi negiliai; jeigu per sausa, derliai būna menki. Geriau tinka pakilesnės vietos. Sunkiose ir šlapiose dirvose vyšnios nusilpsta, iš jų teka sakai.

Slyvos dirvoms mažiau reiklios negu vyšnios. Tinka nerūgščios, ne per šlapios, vidutinio sunkumo dirvos. Vėlyvųjų veislių slyvoms reikia parinkti šiltesnes dirvas.

Uogakrūmiams reikia purių, gerai įtręštų, ypač organinėmis trąšomis, dirvų. Juodieji serbentai labiau pakenčia drėgnesnes dirvas negu agrastai ar baltieji ir raudonieji serben­tai. Agrastai gali augti ir rūgščiose dirvose, kurių pH iki 4,5, ir nepakenčia šarminės reakcijos dirvų, o juodiesiems serbentams reikia beveik neutralios reakcijos dirvų (ku­rių pH 6—7).

Braškėms, ypač ankstyvųjų veislių, tinka lengvesnės greičiau sušylančios dirvos. Drėg­nose dirvose jos serga puviniais. Tinkamiau­sios silpnai rūgščios reakcijos dirvos (pH 5).

Daržui tinkamiausios dirvos. Dauguma daržovių geriausiai auga artimos neutraliai reakcijai dirvose (pH 6—7). Silpnai rūgščią reakciją pakenčia rūgštynės, ridikai, bulvės. Geriausios daržovėms yra priesmėlio ir leng­vo priemolio dirvos. Geroje dirvoje turėtų būti 4—5% puvenų.

Ankstyvosioms daržovėms reikia skirti lengvesnes, pakilesnių vietų, anksti pradžiūs-tančias, šiltesnes dirvas. Tuomet jas galima anksčiau pasėti ir anksčiau sulaukti derliaus. Sunkesnėse dirvose daržovės ilgiau auga ir vėliau bręsta, o kai kurios, pvz., morkos, blo­gai laikosi žiemą.

Daugeliui daržovių per vegetaciją grunti­nis vanduo neturėtų pakilti aukščiau kaip 60—70 cm.

Taip pat skaitykite: