kilę iš tų pačių vietovių kaip ir ropės ir tose pačiose šalyse buvo auginami, deja, jiems nepavyko taip išpopuliarėti. Senovės Romoje ropes duodavo imperatoriui pietums, o į griežčius su panieka žiūrėjo net varguomenė. Jais buvo šeriami gyvuliai, o žmonės vartojo tik kaip vaistą nuo podagros.
Viduramžiais Europoje griežčiai paplito kaip valgoma daržovė. Ypač juos mėgo vokiečiai. Anglijoje griežčius pradėjo auginti tik XVI a., bet prie jų priprato kaip prie ropių. Griežčiai su mėsa tapo nacionaliniu anglų patiekalu. Rusijoje kaip maistinė daržovė griežčiai nebuvo vartojami iki XX a. Neskuba iš jų gaminti patiekalų ir mūsų respublikos šeimininkės. Daugiausia auginami gyvulių pašarui, nors yra ir daržovinių veislių.
Griežčių šakniavaisiai yra labai maistingi, o vitamino C juose yra daugiau negu kituose šakniavaisiuose (24,2 – 49,5 mg°/o). Yra ir Bi, B? vitaminų. Griežčiuose yra cukraus, baltymų, pektinų, garstyčių aliejaus. Dietinėje mityboje vartojami nuo vidurių užkietėjimo, tačiau nevartotini sergant ūmiomis skrandžio ir žarnyno ligomis.
Liaudies medicinoje griežčių sultimis gydydavo sunkiai gyjančius nudegimus, sutrintų sėklų skiediniu skalaudavo burną ir gerklę sergant tymais. Griežčius vartodavo ir šlapimo išsiskyrimui skatinti.
Griežčiai – nelepi daržovė, gerai auga po visų daržovių, išskyrus kopūstines. Jie gali būti sėjami sėklomis arba sodinami daigais. Augalų maitinamasis plotas 20X30 arba 25X25 cm. Pasėlių priežiūra tokia pat kaip ropių. Daigai nebijo šalnų. Užaugę pakenčia iki 6 – 8° šalčio, tačiau šakniavaisių geriau neperauginti: derlius būna didesnis, bet pablogėja skonis.
