Kova su daržovinių augalų piktžolėmis – Tiesioginės kovos priemonės

TIESIOGINES KOVOS PRIEMONES

Sių priemonių paskirtis — sunaikinti jau augančias pasėliuo­se piktžoles arba jų pradus dirvoje. Tai pasiekiama žemės dir­bimo ir pasėlių priežiūros darbais.

Piktžolių naikinimas žemės dirbimu. Tinkamu žemės dirbimu ne tik reguliuojamas dirvos maisto medžiagų ir vandens reži­mas, bet ir naikinamos piktžolės, jų sėklos bei požeminiai daugi­nimosi organai. Normaliomis sąlygomis dabartinė žemės dirbimo sistema (ražienų skutimas, rudens arimas, pavasarinis akėji­mas ir kultivavimas, trikartinis juodojo pūdymo suarimas ir t. t.) padeda naikinti piktžoles. Tačiau pasitaiko atvejų, kad įprastinės žemės dirbimo priemonės negali mūsų patenkinti. Tai atsitinka,  įsisavinant naujus, apleistus ir labai piktžolėtus žemės plotus arba auginant piktžolių bijančius augalus, pavyzdžiui, daržoves. Tuomet tenka imtis greitesnių ir radikalesnių piktžolių naikini­mo priemonių. Daugiametės piktžolės gali būti sėkmingai nai­kinamos rudens žemės dirbimo ir juodojo pūdymo paruošimo metu.

Javus nuėmus, labai varputėtos ražienos tuoj nuskutamos verstuviniais   plūgais   10—12   cm   gilumu,   kad   visi   varpučio šakniastiebiai būtų išversti Į dirvos paviršių. Paskiau, kai tik var­pučio daigai išlenda į žemės paviršių, laukas skersai ir išilgai įdirbamas lėkštinėmis akėčiomis. Akėčių lėkštės turi būti aštrios, kad jos gerai piaustytų varpučio šakniastiebius. Iš susmulkin­tų varpučio šakniastiebių masiškai pradeda želti nauji varpučio augliai. Neduodant jiems sustiprėti, maždaug 10—12 dienų po lėkščiavimo, laukas suariamas plūgu su priešplūgiu ne sekliau kaip 22 cm. Priešplūgis nustatomas 1—2 cm giliau, negu buvo lėkščiuota, kad visi varpučio šakniastiebiai patektų į vagos dugną, o pagrindinis plūgo korpusas užverstų juos pakankamai storu žemių sluoksniu. Tada varpučio šakniastiebiai nepajėgs iš­leisti naujų auglių į dirvos paviršių. Šis būdas taip pat tinka dirvinei mėtai ir pelkinei notrai naikinti.

Laukuose, užterštuose šakniaatžalinėmis piktžolėmis (dirvine usnimi, dirvine piene, vijokliu), ražienos skutamos būtinai 2 kar­tus. Pirmą kartą skutama tuoj nuėmus derlių 5 cm gilumu. Šiuo skutimu nupjaunamos ražienose augančios šakniaatžalinės pikt­žolės ir sudaromos palankios sąlygos išbyrėjusioms piktžolių sėkloms sudygti. Maždaug po 2—3 savaičių, kai nuskusto­je dirvoje priželia usnių ir pienių, skutama antrąkart daugia-vagiais plūgais 10—12 cm gilumu. Vėl po 2—3 savaičių laukas giliai (22—23 crn gilumu) suariamas plūgu su prieš­plūgiu.

Laukuose, labai užterštuose usnimis ir pienėmis, reikia veng­ti arti šlapią dirvą, nes tada. susmulkintos piktžolių šaknys la­bai greit vėl prigyja.

Kaip dirbti žemę pavasarį, priklauso nuo to, kada daržovės sėjamos ar sodinamos. Jei daržovės sėjamos ar sodinamos anks­ti, tai čia sunku žemės dirbimu naikinti piktžoles, nes, atlikus įprastinius pavasario dirvos paruošimo darbus — akėjimą ir kul­tivavimą, reikia tuojau sėti. Tačiau, jei pavasaris normalus, ir po- akėjimo ar valkiavimo iki sėjos dar lieka laiko, tai reikia palaukti, kol piktžolės ims dygti masiškai, ir tik tada kultivuoti. Dotnuvoje atlikti tyrimai rodo, kad per greit lauką sukultivavus, kol dar nepradėjusios dygti piktžolės, pasėliai esti daug piktžo-lėtesni. Juose būna net 3 kartus daugiau piktžolių, negu tuose pasėliuose, kur buvo kultivuojama atsižvelgiant j masinio pikt­žolių dygimo pradžią. Tačiau vėlyvą pavasarį, dirvą nuvalkiavus ar nuakėjus, tuojau kultivuojama ir sėjama nelaukiant, kol pra­dės dygti piktžolės.

Jei laukas užterštas daugiametėmis piktžolėmis, tai jų sunai­kinti pavasarį prieš sėją neįmanoma, nes nėra tam laiko. Kad daugiametės piktžolės nesudygtų anksčiau už kultūrinius auga lus ir jų nestelbtų, jos giliai pakertamos. Tam tikslui dirva dir bama kultivatoriais su leteniniais noragėliais 10—12 cm gilumu.

Ruošiant dirvą vėlyvosios sėjos ar sodinimo daržovėms, kovai su piktžolėmis esti daugiau laiko. Po ankstyvojo akėjimo ar val­kiavimo, kai sudygsta piktžolės, dirbama kultivatoriumi su pri­kabintomis valkėmis. Kai piktžolių vėl priželia, kultivuojama antrą kartą arba — dar geriau — perariama plūgais, nuo kurių yra nuimti verstuvai. Bet jeigu pavasarį vežamas mėšlas, tai jis apariamas plūgais su verstuvais. Iš apačios išverstame armens sluoksnyje yra nemažai galinčių dygti piktžolių sėklų. Todėl naudinga keletą dienų palaukti, kol piktžolių sėklos sudigs, ir tuomet dar kartą sekliai supurenti kultivatoriumi ir sėti.

Nereikia pamiršti, kad pakartotinis dirvos kultivavimas pa­vasarį labai palengvina kovą su piktžolėmis vėlyvosios sėjos ar vėlyvojo sodinimo daržovių pasėliuose.

Geriausiai piktžolės sunaikinamos juodojo pūdymo laukė, ten dirvą galima dirbti beveik ištisus metus. Jeigu laukas labai už­ terštas daugiametėmis piktžolėmis, įprastinio juodojo pūdymo dirbimo joms išnaikinti neužtenka. Tatai pasiekiama sluoksniniu juodojo pūdymo arimu. Jei juodasis pūdymas suartas iš rudens, (ai pavasarį ir vasarą jis dirbamas taip.                                .

1. Anksti pavasarį rudens arimas nuakėjamas ar nuvalkiuojamas.

  1. Maždaug po 3 savaičių — gegužės pirmoje pusėje — pikt­žolėms sudygus, pūdymas sekliai nuskutamas daugiavagiais plū­gais. Šiuo skutimu sunaikinamos sudygusios piktžolės ir išver­čiamas naujas armens sluoksnis su daugybe piktžolių sėklų.
  2. Antrą kartą skutama jau giliau — maždaug 12—33 cm gi­lumu.  Skutama gegužės pabaigoje.
  3. Piktžolių sėkloms sudygus ir jų požeminiams organams išleidus skroteles, vežamas mėšlas ir užariamas 15—17 cm giliu. Šiuo arimu ne tik įverčiamas j dirvą mėšlas, bet ir sunaikinamos sudygusios piktžolės bei iškeliamas į paviršių naujas, piktžolėtas armens sluoksnis.
  4. Kai vėl priželia piktžolių (maždaug liepos pirmoje pusėje), vėl ariama. Sį kartą ariama jau normaliu gilumu — maždaug 20 cm. Tačiau po 3 savaičių pūdymas kartojams visu armens

sluoksnio gilumu. Dėl to priešpaskutinį kartą ariama kiek sek­liau.

Sluoksninis pūdymų arimas yra išbandytas ir visur davė gerus rezultatus: žieminių javų derlius padidėdavo vidutiniškai 3—4 kartus, o daugiamečių piktžolių beveik visai nelikdavo. To negalima pasakyti apie vienametes piktžoles. Sluoksniniu pūdymų arimu jų nepavykdavo išnaikinti, tik gerokai sumažinti.

Kadangi sluoksninis pūdymų arimas yra gana brangi kovos su piktžolėmis priemonė, tai kyla klausimas, kada būtinas sluoks­ninis arimas, o kada galima pasitenkinti normaliu pūdymų dir­bimu. Doc. P. Vasinauskas mano, kad pūdymą dirbti sluoksniniu būdu neišvengiamai reikia tada, kai dirvoje vyrauja daugiametės piktžolės ir kai geriausiu tręšimu negalima grūdinių javų der­liaus padidinti daugiau kaip iki 7—8 cnt/ha.

Kova su piktžolėmis pasėlių priežiūros sistemoje. Be juodo­jo pūdymo, geriausiai piktžolės sunaikinamos daržovių lauke. Tačiau visos daržovės labai bijo piktžolių, ypač pirmosiose augi­mo ir vystymosi fazėse. Dėl to pavėlinti pasėlių priežiūros darbai paprastai daro neatitaisomą žalą daržovėms.

Tarpueilių   purenimas   ir   ravėjimas.     Šiais pasėlių  priežiūros  darbais  sunaikinamos  piktžolės,  prižėlusios tarpueiliuose ar eilutėse tarp kultūrinių augalų. Juo anksčiau purenama ir ravima, tuo lengviau pavyksta sunaikinti jaunus piktžolių daigus, kuriems net menkas šaknų sistemos sužaloji­mas yra mirštamas. Dėl to yra naudinga, sėjant ilgai dygstan­čias kultūras (pvz., morkas), primaišyti greit dygstančių augalų (pvz., salotų)  sėklų, kad jie sudygę išryškintų eilutes ir leistų anksčiau pradėti purenti tarpueilius. Kadangi kovos su piktžo­lėmis pasisekimą daugiausia nulemia tarpueilių purenimo ir ra­vėjimo laikas, tai yra ypač svarbu mechanizuoti daržovinių au­galų priežiūros darbus. Dėl to kvadratinis ir kvadratinis-lizdi-nis daržovių sodinimo ir sėjos būdas yra geresnis už eilinę sėją, nes galima tarpueilius purenti mechanizuotai dviem kryptimis, ir maždaug 3—4 kartus sumažėja rankų darbo piktžolėms išravėti. Vienametės piktžolės išraunamos su šaknimis ar pakertamos že­miau šaknies kaklelio, kad jos negalėtų atželti, o daugiametės — dar giliau. Ravėti geriausia tada, kai dirva esti normalaus drėg­numo. Iš perdžiūvusios dirvos sunku su šaknimis išrauti pikt­žoles. Esant šlapiai dirvai, piktžolės išsirauna su dideliu žemių

tumulu, o tai gali pakenkti kultūriniams augalams. Išrautos piktžolės metamos į krūvas tarpueiliuose, o paskiau surenkamos iri išnešamos ar išvežamos iš lauko. Cia pat vietoje paliktos pikt­žolės, gavusios lietaus, dažnai vėl sugeba įsišaknyti, o jei yra pasiekusios žydėjimo fazę — begulėdamos dirvoje pribrandina ir išbarsto sėklas.

M u l či a vi m a s. Mulčiuojama specialiu popieriumi, dur­pėmis arba kokia nors kita medžiaga. Mulčiuotoje dirvoje pikt­žolių esti 4—8 kartus mažiau, negu nemulčiuotoje. Mulčiavimas labiausiai veikia vienametes piktžoles, kurios, negaudamos švie­sos, negali toliau nei augti, nei vystytis. Daugiamečių piktžolių mulčiavimu nepavyksta visai išnaikinti. Daugumas jų tik gerokai susilpninamos, bet nesunaikinamos, nes jos ilgai gali išgyventi be saulės šviesos, misdamos požeminiuose organuose sukrau­tomis maisto medžiagomis.

Cheminių medžiagų naudojimas. Kvadratiniu-lizdiniu ar kvadratiniu būdu pasėtų bei pasodintų kopūstų, bul­vių, pomidorų ir kitų daržovių priežiūrą labai palengvina tas, kad galima tarpueilius purenti mechanizuotai dviem ar net ke­turiomis kryptimis. Tačiau svogūnai, morkos, burokėliai ir kai kurios kitos daržovės sėjamos eiliniu būdu; jų tarpueilius įmano­ma mechanizuotai įdirbti tik viena kryptimi. Iš tokių pasėlių naudinga būtų piktžoles naikinti cheminėmis medžiagomis, arba herbicidais. Jei varpinių pasėliuose cheminių priemonių varto­jimas šiandien jau yra visapusiškai išnagrinėtas ir nekelia abe­jonių, tai daržovėms šio būdo taikymas tebėra naujas dalykas. Daržoviniai augalai yra jautresni daugeliui cheminių junginių, negu varpiniai, todėl sunku rasti tokias chemines medžiagas, kurios, kenkdamos piktžolėms, nesužalotų daržovių. Bet pasta­ruoju metu ir šioje srityje mokslo bei praktikos jau nemažai nu­veikta!

Cheminių medžiagų panaudojimas kovai su piktžolėmis rei­kalauja didelio atidumo, nes labai greit galima pakenkti kultū­riniams augalams. Dėl to reikia gerai žinoti, kokius herbicidus ir kokiose kultūrose galima panaudoti. Taip pat nereikia pamirš­it, kad šio darbo sėkmė labai priklauso nuo griežto laikymosi nurodytos herbicido dozės, panaudojimo laiko, taip pat nuo ap­linkos veiksnių, kaip temperatūros, dirvožemio mechaninės su­dėties, drėgnumo ir pan. Užtat būtina pirmiausia chemines kovos su piktžolėmis priemones išbandyti nedideliuose plotuose ir, gavus gerus   rezultatus,   pradėti   jas   naudoti  ir platesniu mastu.

Visus dabar vartojamus herbicidus daržovių pasėliuose ga­lima suskirstyti į ištisinio ir selektyvaus veikimo. Ištisinio veikimo herbicidai yra kenksmingi beveik visiems au­galams, jų tarpe ir kultūriniams, todėl vartojami gerokai prieš daržovių, sėją. Prie tokių herbicidų priklauso trichloracto rūgšties natrio ir amonio druskos (TChA), naikinančios varputį, vikš­rį, vienametę miglę, baltąją smilgą ir kitas varpines piktžoles. Sio herbicido didesnių dozių panaudojimas yra galimas tik iš rudens.

Panašaus pobūdžio herbicidai yra mineralinės alyvos, sodo karbolinėumas. Tik jie panaudojami žymiai vėlyvesniu laikotar­piu— prieš sėją ar tuojau po sėjos (prieš kultūrinių augalų sudygimą).

Selektyvaus (pasirinktinio) veikimo herbicidai naikina pikt­žoles, nepadarydami žalos kultūriniams augalams. Dėl to jie yra vartojami prieš pat kultūrinių augalų sudygimą arba jau su­dygusiuose pasėliuose. Jie esti kontaktinio ir vidinio veikimo.

Vienas iš seniausiai žinomų kontaktinio veikimo herbicidų yra kalcio cianamidas. Jis gali būti išbarstytas 2—3 dienos prieš pradedant svogūnams dygti (0,75—1 cnt/ha) arba keletas dienų prieš kopūstų daigų sodinimą. Kalcio cianamidas sunaikina dygstančias plačialapes dviskiltes piktžoles, taip pat patręšia dirvą azotu. Prieš pasirodant svogūnų daigams, kovai su viena­metėmis piktžolėmis galima panaudoti 5—10% sieros rūgštį (.1000 l/ha). Abi cheminės medžiagos naudojamos ir svogūnams sudygus, kai daigai turi 1—2 lapelius. Tuo metu kovai su pla­čialapėmis piktžolėmis tinka dar ir kalio cianato 1—2% tirpa­las (1000 l/ha).

Notreles, rūgčius, žliūges, pienes ir usnis gerai naikina dinitroortokrezolas (DNOK) ir dinitrobutilfenolas (DNBF). Sie herbicidai vartojami prieš pasirodant svogūnų daigams, esant šiltam orui. Vienam ha pasėlio nupurkšti reikia 800—1000 1 tirpalo, kuriame ištirpinta 1—2 kg herbicido.

: Dinitrobutilfenolo amino druskos pradėtos vartoti kovai su piktžolėmis taip pat daržo žirnių bei pupelių pasėliuose, kai augalai turi 5—15 cm aukščio.

Morkų, salierų, petražolių ir pastarnokų pasėliuose galima naudoti traktorinj žibalą arba žibalo ir dizelinės alyvos mišinį

(3 : 1) 400—600 l/ha. Si priemonė yra išbandyta mūsų respub­likoje ir davė neblogus rezultatus. Purkštimo metas — kai dar­žovės-turi 2—4 tikruosius lapelius. Traktorinio žibalo poveikis piktžolėms yra didelis. Jis gerai naikina varpinių piktžolių dai­gus ir jaunus augalus, žliūges, burnočius, kiauliauoges, dilgėles, balandūnes ir kt. Per keletą dienų piktžolės patamsėja, vysta ir džiūsta. Nuo traktorinio žibalo iš pradžių šiek tiek nukenčia ir morkos, bet maždaug po savaitės pasėlis atsitaiso ir pra­deda dar vešliau augti. Pažymėtina, kad petražolės ir pastar­nokai yra jautresni žibalui, negu morkos. Kad žibalas daržovėms kiek galima mažiau pakenktų, reikia purkštimui parinkti ūkano­tą dieną.

Kontaktinis herbicidas yra ir pentachlorfenolas (PChF) bei jo druskos. Jis yra naudojamas 3—4 dienos prieš pasirodant svogū­nų, morkų, valgomųjų burokėlių daigams   (3—4 kg/ha).

Valgomųjų burokėlių pasėliams ginti nuo piktžolių siūloma purkšti natrio nitrato 30—35% tirpalu (1000 l/ha), kai burokė­liai turi ne mažiau kaip 2 tikruosius lapelius. Tačiau ši priemonė pilnutinai nesunaikina visų piktžolių, tik palengvina pasėlio ra­vėjimą.

Vidaus veikimo herbicidų tarpe daržovių pasėliuose didžiau­sią reikšmę turi izopropilo fenilkarbamatai (IFK), ypač izopro-pilo-3 -chlorfenilkarbamatas (Chlor-IFK), kurio dozė — 2— 5 kg/ha. Sie herbicidai patenka į augalus ne pro lapus, bet pro šaknis. Jie sunaikina daugelį dygstančių varpinių piktžolių (šery-tes, rietmenę, vienametę miglę), taip pat ir kai kurias dviskiltes piktžoles (žliūges, rūgčius, dilgėles, balandas) arba gerokai už­vilkina jų sudygimą. Pažymėtina, kad smėlio dirvose Chlor-IFK turi būti naudojamas prieš sėją anksčiau, negu sunkesnės me­chaninės sudėties ir puveningose dirvose. Herbicido negalima naudoti bulvinių ir agurkinių šeimos daržovių pasėliuose.

Panašų veikimo pobūdį turi taip pat herbicidai, simazinas ir atrazinas. Yra nurodymų, kad šiuos herbicidus galima sėkmin­gai panaudoti kovai prieš daugelį piktžolių, jų tarpe ir varpinių, pomidorų, ankstyvųjų bulvių, kopūstų, ridikų, žirnių, pupelių, šparagų pasėliuose, jais nupurkščiant tuoj po sėjos arba dar prieš sėją’dirvos paviršių. Dažniausiai yra vartojamos 2—8 kg/ha herbicidų dozės (skaitant techniniu preparatu), ištirpintos 500— 1000 1 vandens. Šiems herbicidams jautrūs yra agurkai, val­gomieji   burokėliai,   svogūnai,   morkos.   Simazinas  ir   atrazinas

veikia lėtai, todėl jais nupurkšti pasėliai ilgą laiką esti be pikt­žolių.

Specialiu herbicidu ankštinių kultūrų pasėliuose yra 2-metil-4-chlorfenoksi sviesto rūgšties druskos (2M-4ChM). Jo purkščia-ma iki 3 kg/ha, kai žirniai turi 3—6 lapelius ir yra užteršti ba­landomis bei usnimis.

Taip pat skaitykite: