Blog

Kova su daržovinių augalų piktžolėmis

APSAUGINĖS KOVOS PRIEMONĖS

Visiems žinoma, kad lengviau yra neleisti piktžolėms patekti j pasėlius arba sudaryti tokias sąlygas, kad jos ten patekusios negalėtų išsilaikyti, negu kovoti su jau pasėliuose vešančiomis piktžolėmis.

Tatai pasiekiama tokiomis priemonėmis.

Piktžolių naikinimas nedirbamuose plotuose. Visi nedirbami plotai dažniausiai yra prižėlę piktžolių. Pagrioviai, pakelės ir patakės visuomet apaugusios gysločiais, rūgtimis, ramunėmis, kurios iš čia gali lengvai patekti į pasėlius. Ypač pavojingos daržoviniams augalams yra panamių ir šiukšlynų piktžolės. Dau­gelis jų gali gerai augti taip pat daržovių pasėliuose. Balandos, balandūnės, burnočiai, aniužės ir kiti yra pačios įkyriausios dar­žovių piktžolės. Jomis apauga pūdinio krūvos ir pati pūdinių ga­mybos vieta. Norint, kad jų sėklos nepatektų į pasėlius, reikia pfldinio krūvas laiku perkasti, o visus nedirbamus plotus, prieš piktžolėms pražystant, nušienauti ir žolę sunaudoti pūdinių ga­mybai. Balandos ir dilgėlės, nupiautos prieš sėklų subrandinimą, yra nebloga medžiaga silosui.

Paprastai per vasarą nepakanka vieną kartą nušienauti. Po kurio laiko nuplautos piktžolės atželia ir vėl ruošiasi žydėti. Už­tat reikia sekti piktžolių vystymąsi ir prireikus jas pakartotinai nupiauti. Piktžolių naikinimas nedirbamuose plotuose kartu turi ir sanitarinę reikšmę, nes pašalinami ligų ir kenkėjų plitimo ži­diniai.

Sėklos valymas. Nešvari, pįktžolėta daržovių sėkla taip pat gali būti vienas dirvų užkrėtimo piktžolėmis šaltinių. Šiuolaiki­nės sėklų valymo mašinos palyginti gerai išvalo visas priemai­šas, tačiau yra nemaža piktžolių, kurių sėklas labai sunku iš­skirti iš daržovių sėklų. Pavyzdžiui, garstukų sėklos yra labai panašios į kopūstų, griežčių ir ropių sėklas, o laukinių morkų sėklų visai neįmanoma atskirti nuo kultūrinių. Tokių priemaišų sėklų valymo mašinos nepajėgia pašalinti.

Svarbiausia daržovių sėklų užteršimo piktžolėmis priežas­tis— bloga sėklojų priežiūra. Užtat sėklojams ar kitokiems sėk­liniams pasėliams reikia parinkti švariausias dirvas, stropiai bei laiku išravėti visas piktžoles, kurių žiedynai yra maždaug vie­nodo aukščio su daržovių sėklojais.

Be to, sėklinėje medžiagoje neturi būti karantininių piktžo­lių sėklų.

Tinkamas mėšlo paruošimas ir laikymas. Jokiai kitai auga­lininkystės šakai nereikia tiek daug mėšlo, kaip daržovėms. Kar­tu su mėšlu į dirvą patenka ir daug piktžolių sėklų. Šešiuose šimtuose gramų arklių mėšlo rasta 312 piktžolių sėklų. Krečiant į ha 20 t tokio mėšlo, į dirvą patenka apie 100 milijonų piktžolių sėklų, iš kurių 350 tūkstan­čių gali dygti tais pačiais metais. Todėl nenuostabu, kad, pava­sarį patręšus šviežiu mėšlu, labai padaugėja pasėliuose piktžo­lių. Šviežią mėšlą geriausia atiduoti tokiems augalams, kurių tarpueilius numatyta purenti dviem kryptimis.

Piktžolių sėklos patenka į mėšlą su pašaru ir su kraiku. Jau anksčiau esame minėję, kad piktžolių sėklos, praėjusios pro na­minių gyvulių virškinamąjį traktą, lieka daigios. Vadinasi, no­rint sumažinti mėšlo piktžolėtumą, pirmiausia reikia nešerti gy­vulių piktžolių sėklomis užterštais pašarais. Labai daug piktžolių sėklų turi grūdų atliekos, kūlimo atmatos, malūnų liekanos ir pelai.”  1 kg kūlimo atmatų vidutiniškai rasta 324 tūkst, o žieminių kviečių peluose—170 tūkst. pikt­žolių sėklų. Dėlto visi antrarūšiai grūdai, vartojami gyvuliams šerti, turi būti prieš tai smulkiai sumalti. Pelai ir kitos ne per  daug piktžolėtos kūlimo  atmatos prieš  šeriant šutinamos.

Labai piktžolėtas atmatas ar grynas piktžolių sėklas geriau­sia sunaikinti, nes jų nemaltų šerti negalima, o malimas yra per brangi priemonė tokiam menkaverčiam pašarui paruošti. Be to, kai kurių piktžolių, kaip raugės, nelabosios svidrės, sėk­los yra nuodingos, ir nuo jų gyvuliai gali susirgti ar net kristi.

Labai piktžolėtų šiaudų taip pat nevertėtų vartoti kraikui. Niekuo negalima pateisinti mūsų ūkiuose labai paplitusio įpro­čio—versti į mėšlą visokias kūlimo ir grūdų valymo atmatas, tarp kurių esti labai daug piktžolių sėklų. Tai yra lygiai tas pat, lyg šios piktžolių sėklos būtų tyčia išsėtos pasėliuose.

Nežiūrint visų atsargumo priemonių, daugiau ar mažiau pikt­žolių sėklų vis tiek patenka į mėšlą. Todėl reikia pasistengti mėš­lų tinkamai paruošti ir laikyti.

Bandymais nustatyta, kad piktžolių sėklos, esančios mėšlo krūvoje, visiškai nustoja daigumo per 2—3 vasaros mėnesius. Slo proceso trukmė priklauso nuo temperatūros ir sėklų padėties krūvoje. S. A. Kotas nurodo, jog 30—50°C temperatūroje visos

piktžolių sėklos praranda daigumą per 2 mėnesius, esant +30°C — tik dalis sėklų, o kai mėšlo krūvoje esti 10° šilumos, visos sėklos lieka daigios. Taip pat negreit praranda daigumą mėšlo krūvos  paviršiuje esančios piktžolių  sėklos.

Tinkamiausiai mėšlas paruošiamas giliuose tvartuose ir mėšli-dėse; ten lengva palaikyti tokią temperatūrą ir drėgmę, kad, esant mažiausiems azoto nuostoliams, visos į mėšlą patekusios gyvos piktžolių sėklos žūtų. Iš pradžių mėšlas mėšlidėje kraunamas pu­riai, maždaug 1 m storio sluoksniu. Kai tame puriai sukrautame mėšlo sluoksnyje temperatūra pakyla iki 50—60°C, jis suminamas ir ant viršaus dedamas naujas purus mėšlo sluoksnis. Kad mėšlas neperdžiūtų, reikia jį laistyti.

Taip pat labai svarbu tinkamai paruošti pūdinius. Dedamas į pūdinius piktžolėtas kūlimo atmatas reikia gerai nuplikyti ver­dančiu vandeniu. Puvimui paskatinti į pūdinio krūvas maišoma kalkių, pelenų, kalkių purvo ar kitokių šarminių medžiagų. Ne­reikia pamiršti, kad, laiku pūdinio krūvas perkasus, greičiau žū­va’ piktžolių sėklos.

Taip pat reikalinga sekti, kad ant pūdinio krūvų augančios piktžolės nepribrandintų sėklų ir neišbarstytų jas į pūdinį.

Sėjomaina. Tinkamas augalų kaitaliojimas sėjomainoje pa­deda sunaikinti piktžoles. Nors daugumas daržovių yra kaupia­mieji augalai, tačiau piktžolių atžvilgiu jos nėra vienodos. Ko­pūstai, ropės, burokėliai, cikorija antroje vasaros pusėje tiek išauga, kad jų tankūs ir dideli lapai visai užgožia piktžoles. Tuo tarpu morkos ir svogūnai iki pat rudens jas menkai testelbia.

Pasodintus kvadratiniu ir kvadratiniu-lizdiniu būdu pomido­rus, bulves ir kopūstus galima purenti dviem kryptimis. Dėl to po jų esti palyginti nepiktžolėta dirva. Priešingai, agurkai anksti pradeda leisti šliaužiančius stiebus, kurie išsidėsto tarpueiliuo­se ir kliudo juos purenti. Bet ten dar lieka nemaža tuščių vietų, kur paprastai želia piktžolės. Todėl po agurkų dirva esti labiau piktžolėta, negu po bulvių ar kopūstų.

Ypač svarbu parinkti tinkamą priešsėlį anksti sėjamoms ir ilgai dygstančioms daržovėms (morkoms, petražolėms, svogū­nams ir kt.) Joms reikia nepiktžolėtų dirvų.

Daugiametės pašarinės žolės svarbų vaidmenį vaidina dar­žovinių augalų sėjomainoje. Jos gerai stelbia piktžoles, sudaro patvarią trupininę dirvožemio struktūrą, todėl yra būtinas kom­ponentas   kiekvienoje   daržovinės   sėjomainos   rotacijoje.

Tinkamų daržovėms augti sąlygų sudarymas. Visa tai, kas gerina daržovių augimo sąlygas ir padeda užauginti gausesnius derlius, tuo pačiu tiesiogiai ar netiesiogiai mažina pasėlių pikt-žolėtumą. Pavyzdžiui, dirvas nusausinus, labai sumažėja pelki­nių notrų, žliūgių, vikšrių, gysločių. Pakalkinus išnyksta smul­kioji rūgštynė, dirvinis kežys, vienametė klėstenė, pelkinė katpė-dė ir kitos rūgščiuose dirvožemiuose augančios piktžolės. Gausus tręšimas organinėmis bei mineralinėmis trąšomis taip pat pade­da daržoviniams augalams geriau nustelbti piktžoles. Ten, kur daržovių pasėliuose labai paplitęs dirvinis kežys ar vienametė klėstenė, tas rodo, kad dirva labai nualinta ir kultūriniams au­galams trūksta maisto medžiagų. Netręštame miežių sklypelyje vienu atveju 1 m² buvo vidutiniškai 204, kitu — 478 piktžolių egzemplioriai, o pa­tręštame fosforu ir kaliu sklypelyje rasta atitinkamai 157 ir 38 piktžolės.

Dar didesnę reikšmę už tręšimą turi žemės dirbimas. Geru žemės dirbimu net be jokių kitų priemonių galima gerai apnai­kinti piktžoles.