Krienų tėvynė – Pietryčių Europa. Viduramžiais Vokietijoje krienai jau buvo auginami kaip daržovė. Šiuo metu jie vertinami visose pasaulio šalyse. Tarkuoti ir kulinariškai paruošti krienai labai tinka prie žuvies, kiaušinių ir šaltų mėsos užkandžių. Krienų dedama ruošiant salotas su burokėliais arba obuoliais, gaminant aštrius padažus. Krienų lapų arba šaknų dedama konservuojant arba marinuojant agurkus bei kitas daržoves. Šiam reikalui geriau vartokime šaknis, nes yra duomenų, kad krienų lapai turi šiek tiek nuodingų medžiagų.
Krienai išskiria daug fitoncidų, todėl turi anti-mikrobinių savybių. Turistinėse kelionėse arba neturint šaldytuvo, maisto produktai geriau laikysis, jeigu juos pabarstysime smulkintomis krienų šaknimis.
Be fitoncidinių medžiagų krienų šaknyse gausu vitamino C, mineralinių druskų (natrio, kalcio, kalio, magnio, fosforo, geležies), angliavandenių, riebalų. Krienų specifinis kvapas priklauso nuo juose esančio gliukozido sinigrino.
Krienų šaknys turi ir medicininę reikšmę. Nustatyta, kad vandeniu praskiestos krienų sultys gydo gastritą su sumažėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu (tik nepaūmėjimo metu), tačiau sergant kitais skrandžio bei žarnų uždegimais, kepenų bei inkstų ligomis krienų reikėtų nevartoti.
Liaudies medicinoje krienai vartojami šlapimo išsiskyrimui skatinti sergant vandene, šlapimo pūslės akmenlige, podagra, reumatu. Sušalus profilaktiškai gerai veikia ant kelių ir pėdų dedami karšti krienų kompresai. Šaknų košelė arba antpilas gydo pūlines žaizdas, ausų uždegimą. Vandeniu praskiestos krienų sultys tinka burnai ir gerklei skalauti prasidėjus gleivinių uždegimui arba anginai, nes krienuose yra lizocimo (baktericidiškai veikiančios baltyminės medžiagos).
Krienai turi ir kosmetinės vertės. Ant veido sumažės šlakų ir pigmentinių dėmių, jeigu jį valysime tarkuotų krienų šaknų vandeniniu antpilu arba degtinės trauktine.
Nors krienai yra vertinga daržovė, neauginkime jų daržo viduryje, nes nukasus iš likusių dirvoje smulkių šaknelių jie greit atžels, sunku bus išnaikinti. Krienams skirkime nuošaliausią vietą. Tą žemės plotelį giliai įdirbkime ir patręš-kime organinėmis bei mineralinėmis trąšomis (kaip šakniavaisinėms daržovėms).
Sodinimui krienų šakneles pasiruoškime iš rudens. Tinka 0,8-1,2 cm storio šaknelės, nupjautos nuo storesnių, skirtų maistui šaknų. Šakneles supjaustykime 15-20 cm ilgio gabalais, sudėkime į dėžutę susluoksniavę su smėliu arba durpėmis ir padėkime į rūsį. Pavasarį ant krienų šaknelių išauga daug pumpurų. Prieš sodinimą palikime tiktai viršutinius pumpurus, o kitus pašalinkime.
Į dirvą krienus sodinkime anksti pavasarį, šalpusniui pražydus. Storesnis šaknelių galas turi būti viršuje. Sodinkime įstrižai (45° kampu), atstumus tarp jų palikime 70X30 cm. Sodinkime tokiu gyliu, kad viršutinis šaknies galas užsižertų 2-4 cm storio žemės sluoksniu. Pasodinę palais-tykime. Lapams išaugus 15-20 cm aukščio, krienus kaupkime 10-12 cm gyliu.
Maistui krienų šaknys kasamos vėlai rudenį, po šalnų.
Maistui galima vartoti ir laukinių krienų šaknis, tačiau jos būna šakotos, kietos ir daug blogesnio skonio.