Krienai

Krienų tėvynė – Pietryčių Europa. Viduramžiais Vokietijoje krienai jau buvo auginami kaip dar­žovė. Šiuo metu jie vertinami visose pasaulio ša­lyse. Tarkuoti ir kulinariškai paruošti krienai la­bai tinka prie žuvies, kiaušinių ir šaltų mėsos už­kandžių. Krienų dedama ruošiant salotas su buro­kėliais arba obuoliais, gaminant aštrius padažus. Krienų lapų arba šaknų dedama konservuojant arba marinuojant agurkus bei kitas daržoves. Šiam reikalui geriau vartokime šaknis, nes yra duome­nų, kad krienų lapai turi šiek tiek nuodingų me­džiagų.

Krienai išskiria daug fitoncidų, todėl turi anti-mikrobinių savybių. Turistinėse kelionėse arba neturint šaldytuvo, maisto produktai geriau lai­kysis, jeigu juos pabarstysime smulkintomis krie­nų šaknimis.

Be fitoncidinių medžiagų krienų šaknyse gau­su vitamino C, mineralinių druskų (natrio, kalcio, kalio, magnio, fosforo, geležies), angliavandenių, riebalų. Krienų specifinis kvapas priklauso nuo juose esančio  gliukozido sinigrino.

Krienų šaknys turi ir medicininę reikšmę. Nu­statyta, kad vandeniu praskiestos krienų sultys gydo gastritą su sumažėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu (tik nepaūmėjimo metu), tačiau ser­gant kitais skrandžio bei žarnų uždegimais, kepe­nų bei inkstų ligomis krienų reikėtų nevartoti.

Liaudies medicinoje krienai vartojami šlapimo išsiskyrimui skatinti sergant vandene, šlapimo pūs­lės akmenlige, podagra, reumatu. Sušalus profi­laktiškai gerai veikia ant kelių ir pėdų dedami karšti krienų kompresai. Šaknų košelė arba antpi­las gydo pūlines žaizdas, ausų uždegimą. Vande­niu praskiestos krienų sultys tinka burnai ir gerklei skalauti prasidėjus gleivinių uždegimui arba anginai, nes krienuose yra lizocimo (baktericidiškai veikiančios baltyminės medžiagos).

Krienai turi ir kosmetinės vertės. Ant veido sumažės šlakų ir pigmentinių dėmių, jeigu jį valy­sime tarkuotų krienų šaknų vandeniniu antpilu arba degtinės trauktine.

Nors krienai yra vertinga daržovė, neaugin­kime jų daržo viduryje, nes nukasus iš likusių dirvoje smulkių šaknelių jie greit atžels, sunku bus išnaikinti. Krienams skirkime nuošaliausią vietą. Tą žemės plotelį giliai įdirbkime ir patręš-kime organinėmis bei mineralinėmis trąšomis (kaip šakniavaisinėms daržovėms).

Sodinimui krienų šakneles pasiruoškime iš ru­dens. Tinka 0,8-1,2 cm storio šaknelės, nupjautos nuo storesnių, skirtų maistui šaknų. Šakneles supjaustykime 15-20 cm ilgio gabalais, sudėkime į dėžutę susluoksniavę su smėliu arba durpėmis ir padėkime į rūsį. Pavasarį ant krienų šaknelių išauga daug pumpurų. Prieš sodinimą palikime tiktai viršutinius pumpurus, o kitus pašalinkime.

Į dirvą krienus sodinkime anksti pavasarį, šal­pusniui pražydus. Storesnis šaknelių galas turi būti viršuje. Sodinkime įstrižai (45° kampu), ats­tumus tarp jų palikime 70X30 cm. Sodinkime to­kiu gyliu, kad viršutinis šaknies galas užsižertų 2-4 cm storio žemės sluoksniu. Pasodinę palais-tykime. Lapams išaugus 15-20 cm aukščio, krie­nus kaupkime 10-12 cm gyliu.

Maistui krienų šaknys kasamos vėlai rudenį, po šalnų.

Maistui galima vartoti ir laukinių krienų šak­nis, tačiau jos būna šakotos, kietos ir daug blo­gesnio skonio.

Taip pat skaitykite: