Moliūgai

kilę iš Vidurinės ir Pietų Amerikos. Jų yra daug rūšių. Kai kurių veislių vaisiai užauga labai dideli, net iki 100 kg. Mek­sikos gyventojai moliūgus valgė jau 3-ame tūks­tantmetyje prieš mūsų erą. Moliūgai – mažai kaloringa daržovė. Į vaisiaus minkštimo sudėtį įeina 92% vandens, yra cuk­raus, kalio, kalcio, magnio ir geležies druskų, vi­taminų C, B1, B2, PP ir provitamino A. Sėklose yra 36-52% riebiojo aliejaus, fitosterinų, dervi­nių medžiagų ir organinių rūgščių. Moliūgus pa­tariama valgyti sergant skrandžio ir žarnyno li­gomis. Jie gerai gydo storųjų žarnų uždegimą. Šviežias moliūgo minkštimas gerina žarnyno veik­lą, todėl tinka vartoti užkietėjus viduriams. Mo­liūgai tinka valgyti sergant ateroskleroze, nes pa­deda iš organizmo pasišalinti cholesterinui. Jie skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl tinka vartoti atsiradus pabrinkimams dėl širdies ir kraujagys­lių bei kai kurių inkstų, šlapimo pūslės ligų. Liaudies medicina nuo inkstų ir kepenų ligų rekomen­duoja gerti šviežias moliūgo sultis. Nuo nemigos rekomenduojama gerti moliūgo nuovirą su me­dumi. Sėklos vartojamos iš žarnyno varyti kaspi-nuočiams ir apvaliosioms kirmėlėms. Tai visai nekenksminga gydymo priemonė. Kirmėlėms va­ryti vartojamos moliūgų sėklos turi būti ne se­nesnės kaip dvejų metų.
Moliūgai yra šilumamėgiai augalai, todėl jiems auginti reikia parinkti greit įšylančią, apsaugotą nuo vėjų dirvą. Moliūgams reikia daug drėgmės ir trąšios žemės. 2emė ruošiama kaip ir agurkams. Sėjama 70X70 cm atstumu lizdiniu būdu (po 2-3 sėklas). Sėklos įterpiamos 5 cm gyliu. Sudygusius, kai pasirodo pirmas tikrasis lapas, moliūgus išre­tinkime, palikdami po vieną augalą. Laistykime mažiau negu agurkus. Maistui moliūgai vartoja­mi įvairiai: virti, kepti, marinuoti, gaminamas dže­mas, cukrinukai, spaudžiamos sultys.