Morkos,

skėtinių šeimos dvimetės, šaknia-vaisinės daržovės. Valgomos šviežios (virtos ir žalios), konservuotos, džiovintos, iš jų spaudžiamos sultys. Turi 4,2—6,3% cukraus, 1,2% baltymų, vitaminų B1, B₂, PP, karotino (iki   25   mg%).   Geriausiai  auga   lengvoseir vidutinio sunkumo dirvose. Joms geriausiai tinka priesmėlio ar lengvo priemolio, humu-singos, su giliu ariamuoju sluoksniu (iki 30 cm) saulėtos dirvos. Sunkioje dirvoje morkos blogai sudygsta, būna šakotos, su­skilusios, ypač sausesniais metais. Geriausiai morkas auginti po daržovių, tręštų mėšlu. Dirvą tręšti geriau iš rudens (į 1 m² beriama 45 g superfosfato ir 30 g kalio chlorido). Amonio salietros beriama (20 g į 1 m²) pa­vasarį, prieš sėją. Nereikia morkų pertręšti azoto trąšomis, nes pablogėja jų skonis ir jos prasčiau laikosi. Individualiuose daržuose geriausiai auginti ‘Nanto 04’, ‘Vitaminaja 6’, ‘Amsterdamo’, ‘Garduoles’.

Morkas galima sėti iš rudens. Spalio mėnesį sukasama lysvė ir joje skersai kas 15—20 cm įrėžiami grioveliai. Pradėjus pastoviai šalti (lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje), į griovelius pasėjamos morkos ir nestorai (1,5—2 cm) užberiamos durpėmis ar šiaip lengva žeme. Morkos su­dygsta anksti pavasarį. Šios morkos laikymui netinka. Jas reikia suvartoti iki rudens. Pava­sarį morkos sėjamos, ievoms sužaliavus, kai tik pradžiūsta dirva. Žiemai laikomas morkas geriausiai sėti gegužės viduryje. Morkos sėja­mos į lysves 20 cm tarpueiliais arba eilė­mis lygiame lauke (30—35 cm tarpueiliais). Sėjamos retai ir negiliai (0,5—1,5 cm gyliu). Pasėjus žemė atvirkščių grėbliu prispaudžia­ma, kad sėklos geriau priglustų prie žemės.

Morkos sausais metais dygsta net 4 savai­tes. Kartu su morkomis labai gerai įsėti salotų arba ridikėlių. Jie greitai sudygsta ir pasėlį galima anksti išravėti. Morkoms sudygus, reikia purenti tarpueilius. Kai tik pasirodo tik­rieji lapeliai, retinamos taip, kad augalas nuo augalo būtų kas 2—3 cm.   Pirmąjį mė

nesį morkoms reikia daug drėgmės, jei nėra lietaus, pasėlis gausiai laistomas. Kai morkų šakniavaisis būna 1,5—2 cm storio, drėgmės reikia mažiau. Morkos labai blogai auga užmirkusiose dirvose. Morkas reikia rauti prieš šalnas, geriausiai — spalio pradžioje. Nukastas morkas reikia tuoj pat išrūšiuoti, nusukti arba nupjauti lapus, dėti į dėžes ar pintines sluoksniais su smėliu ir nešti j rūsį. Lauke iki didokų šalčių morkų krūveles galima laikyti apžertas švariomis žemėmis. Kaupuose morkos geriausiai išsilaiko 1—4 °C temperatūroje, taip pat susluoksniuotos su smėliu, apkastos 15—20 cm storio žemės sluoksniu. Iš kaupelio reikia iškišti vėdinimo kaminėlį. Ėmus stipriai šalti, kaupą dar ap­dengti šiaudų, durpių, lapų, žemių sluoksniu.

Ligos. Fomozės sukėlėjas pažeidžia mor­kas vegetacijos metu, šakniavaisius — laiky­mo vietose, o sekiojus — antraisiais auginimo metais. Ant morkienojų atsiranda pailgų pilkšvai rudų dėmių su mažais vaisiakū-niais — piknidžiais, šakniavaisyje — pilkų arba rausvų, pamažu dumbančių dėmių. Morkos fomoze labiau serga lengvose, ma­žai organinių medžiagų turinčiose dirvose. Dirvas morkoms patartina gausiau patręšti kalio ir fosforo trąšomis. Prieš laikymą rūsyje morkos apibarstomos kreidos milteliais (150—200 g kreidos užtenka 10 kg morkų).

Juodojo puvinio sukėlėjų užpultų morkų pirmieji požymiai atsiranda vasaros pabaigo­je: ant apatinių lapų susidaro rudų dėmelių su neryškiu tamsiu pelėsiu. Dauguma dėmėtų lapų nudžiūsta. Šakniavaisių dažniausiai ima pūti viršutinės dalys. Atsiranda pilkšvų, sausų, kiek įdubusių dėmių, kurios greit pajuo­duoja. Rūsiuose tokios morkos pūva labai lėtai. Ši liga plinta per sėklas ir augalų liekanas, todėl reikia laikytis sėjomainos, sir­gusių augalų liekanas sunaikinti. į rūsius de­damos kreidos milteliais apibarstytos morkos.

Sklerotiniu, arba baltuoju, puviniu apsi­krėtusios morkos rūsyje greitai pūva, o puvi­nio apimtos vietos apsitraukia tankia, balta, į vatą panašia grybiena, kurioje susidaro baltų, ilgainiui juoduojančių skleročių. Kai labai drėgna, liga greitai plinta. Prieš dedant į rūsius, morkos nupurškiamos 7% svogūnų ištrauka (200 g svogūnų lukštų į 10 1 van­dens) arba pabarstomos kreidos milteliais. Žiemą pastebėjus ligą, reikia išmesti ne tik pūvančias morkas, bet ir smėlį apie jas.

Šlapiąjį puvinį sukelia bakterijos, kurios patenka per sutrūkinėjusias arba kenkėjų pa­žeistas morkų vietas. Šis puvinys rūsiuose greit plinta, ypač rudenį, kai šiltas ir drėgnas oras. Prieš žiemą rūsiai gerai dezinfekuoja­mi, juose palaikoma 1—4 °C temperatūra, gerai vėdinami. Apkrėstos morkos išmetamos.

Kenkėjai. Morkinė musė — 4—5 mm il­gio dvisparnis vabzdys. Juodas, blizgantis; galva ir kojos geltoni, sparnai su žalsvu at­spalviu. Lervos cilindriškos apie 7 mm ilgio. Jos graužia morkų šakniavaisiuose siauras landas. Pažeisti šakniavaisiai atrodo lyg būtų persmaugti, laikomi supūva. Pažeistų morkų lapai įgauna violetinį atspalvį, vėliau gelsta ir džiūsta. Pirmos generacijos lervos kenkia birželio ir liepos, o antros — rugpjūčio— spalio mėnesį. Daugiau žalos padaro lietin­gais metais. Labiau nukenčia trumpų šaknia­vaisių morkos ir auginamos pavėsyje. Skrai­dant morkinėms musėms, tarpueiliuose ant stiklo kas 7—9 dienos reikia dėti naftalino.

Morkinė blakutė — apie 2 mm ilgio švie­siai žalias vabzdys. Lervos plokščios, ova­lios, žalsvai gelsvos, beveik nejudrios, raudo­nomis akimis. Suaugėliai ir lervos čiulpia lapų ir lapkočių sultis. Iščiulpti lapai lieka žali, bet nustoja augti, susigarbanoja, pasi­daro panašūs į petražolių lapus. Šaknia­vaisiai būna smulkūs, „barzdoti“, kieti ir ne­skanūs. Pastebėjus ant morkų blakučių (arba amarų), pasėliai purškiami insekticidais.