Morkos

Morkos
Morkos

Morkos

Valgomoji morka, kilusi iš laukinės, seniausiai pa­plitusi iš visų šakniavaisinių daržovių. VIII a. im­peratorius Karolis Didysis morkas laikė garbingu patiekalu. Iki XVI a. jos laikomos delikatesu. Eu­ropoje morkos labai paplito XVII amžiuje. XVI- XVII a. šias daržoves ypač vertino vokiečių ir prancūzų kulinarai. Tuo metu iš morkų gaminamų patiekalų receptų išlikę iki šių dienų.
Šiuo metu be morkų neapsieina nė viena šei­mininkė. Jos vertinamos ne tik dėl malonaus aromato ir skonio, bet tai ir vitaminų sandėlis. Mor­kose yra vitaminų Bi, B3, B6, C, D, E, H, K, PP ir karotino – provitamino A. Jose yra fizio­logiškai aktyvių medžiagų: sterolių, lecitinų, dau­gelis fermentų, mikroelementų – jodo ir boro. Morkose yra iki 9% cukraus, organinių rūgščių ir žmogaus organizmui būtinų mineralinių drus­kų – kalio, kalcio, fosforo ir geležies.
Kulinarijoje morkos vartojamos labai įvairiai. XVII a. europiečiai, virdami sriubas, dėdavo į jas morkų lapų, iš pakepintų morkų virdavo ,,kareiviš­ką” kavą. Vokietijos kaimuose tokia kava verda­ma ir šiuo metu. Dabar morkų dedama į įvairias sriubas, garnyrus, mišraines, įdarus, vartojamos troškintos ir šviežios, kepami blynai, morkiniai pyragai.
Morkos būtinos vaikų maistui. Rekomenduoja­mos valgyti hipovitaminozių ir avitaminozių pro­filaktikai, esant mažakraujystei ir bendram or­ganizmo nusilpimui. Kasdien valgant šviežių mor­kų, organizmas tampa atsparesnis ligoms ir kitiems neigiamiems aplinkos poveikiams. Labai naudin­gos dietinėje mityboje – sergant širdies ir krau­jagyslių, inkstų bei kepenų ligomis. Sergant ke­penų ligomis liaudies medicina rekomenduoja apvirinti švariai nuplautą morką su visais lapais ir tą nuovirą gerti. Nuo kosulio, peršalus bei už­kimus geriamos mcrkų sultys, sumaišytos su me­dumi. Vokietijos ir Prancūzijos valstiečiai iki šių dienų išlaikė paprotį: kiekvienas šeimos narys tu­ri vieną šviežią morką įdėti į medų ir išsaugoti iki Naujųjų metų. Naujametiniam stalui kaip de­sertas duodamos morkos su medumi, kad visus metus būtų sveiki ir stiprūs.
Nustatyta, kad fitoncidinėmis savybėmis, naikinančiomis mikrobus, pasižymi ne tik specifinį kvapą turintieji čes­nakai ir svogūnai, bet ir malonaus kvapo morkos. Morkų sultys labai tinka burnai skalauti sergant stomatitu.
Valgant daug morkų gerėja regėjimas, ypač jei jis sutrikęs dėl vitamino A trūkumo.
Morkų sultys šiek tiek laisvina vidurius, to­dėl, esant vidurių užkietėjimui arba sergant he-morojumi, jų prieš valgį reikia išgerti apie 150 – 200 ml. Mažiems vaikams užtenka išgerti po val­gomąjį šaukštą ryte ir vakare. Taip pat morkų sultys skatina šlapimo išsiskyrimą ir šalina šlapi­mo akmenis.
Liaudies medicina morkomis gydo nušalimus, nudegimus, pūlines žaizdas ir opas. Žaizdas api­plovus šviežiomis morkų sultimis arba uždėjus morkų tyrelės kompresą, mažėja skausmas ir už­degimas, jos greičiau gyja.
Šviežios morkos bei jų sultys netinka vartoti paaštrėjus opaligei ir enteritams.
Morkos vertinamos ir kosmetikoje. Esant sau­sai veido odai 1-2 kartus per savaitę pasidary­kime maitinamąsias morkų kaukes. Sutarkuokime dvi gerai nuplautas vidutinio dydžio morkas, ko­šelę sumaišykime su kiaušinio tryniu ir storu sluoksniu užtepkime ant veido. Po 20 – 25 min. veidą nuvalykime šiltame vandenyje suvilgyta vata.
Morkos nereiklios šilumai, pradeda dygti esant 3 – 4°C temperatūrai tačiau greičiau dygsta dir­vai įšilus iki 11°C. Sėklos sudygsta praėjus 16 – 25 dienoms pasėjus. Šakniavaisių augimui optimali temperatūra yra 18 – 20°C.
Ankstyvam vartojimui sėkime iš rudens anksti pavasarį. Geriau laikysis per žiemą ir skanesnės morkos bus sėtos gegužės antroje pusėje.
Morkos, kaip ir burokėliai, mėgsta trąšią dir­vą, tačiau šviežiu mėšlu tręštoje dirvoje šakojasi, šakniavaisiai pasidaro kieti, sumedėję, dėl to ir skonis blogesnis. Morkas auginkime po mėšlu tręštų priešsėlių arba tręškime perpuvusiu mėš­lu bei pūdiniu. Joms reikia ir mineralinių trąšų. Sekime į gerai įdirbtą, purią dir­vą 1,0 – 1,5 cm gyliu. Tarp eilučių palikime 15 – 20 cm tarpus.
Pasėtos morkos ilgai nedygsta, todėl reikia laistyti ir purenti tarpueilius, kad nenustelbtų piktžolės. Sėdami morkas įmaišykime truputį ri­dikėlių sėklų, kurios greit sudygsta, todėl išryš­kėja sėjos eilutės ir, morkoms dar nesudygus, ga­lime purenti tarpueilius. Išaugus pirmam tikra­jam lapeliui, morkas išretinkime palikdami 2 – 3 cm tarpus, vėliau galėsime vėl retinti ir paau­gusius šakniavaisius suvartoti maistui.
Morkos nepakenčia pavėsio, todėl neleiskime bujoti piktžolėms. Tarpueilius purenkime 2 – 3 kar­tus, pradžioje 7 – 8 cm gyliu, paskui, ypač jei sunkus dirvožemis, sekliau. Kas 10 – 15 dienų mor­kas laistykime. Ypač svarbu palaistyti pirmą kar­tą išretinus, kai dar silpnos jų šaknys. Esant aukš­tai temperatūrai ir sausai dirvai morkų šakniavai­siai kietėja ir deformuojasi. Be to, po sausrų pra­sidėjus lietingam laikotarpiui dėl drėgmės kiekio kitimo morkų šakniavaisiai pradeda trūkinėti.

Taip pat skaitykite: