Pastarnokai

pastarnokaiPastarnokai,

šakniavaisinės daržovės. Mėsingame šakniavaisyje yra cukraus, 20 mg% vitamino C, vitaminų Bi ir B2, eterinių aliejų. Valgomi žali, virti, troškinti, konser­vuoti. Dėl stipraus aromato ir aitroko skonio pastarnokai dažniausiai vartojami kaip salotų, sriubų, troškintos mėsos ir troškintų daržovių prieskonis.

Labiausiai paplitusios veislės: ‘Studen­tas’ — ilgais šakniavaisiais ir ‘Kruglyj’ — apvaliais šakniavaisiais. Pastarnokai gerai auga vidutinio sunkumo puveningoje dirvoje. Sėklos dygsta lėtai, todėl sėjamos anksti (ievai sužaliavus). Pastarnokų sėklos greitai neten­ka daigumo, todėl patartina sėti tik praeitų metų sėklą. Sėti pastarnokus reikia giliau už morkas ir petražoles, nes jų paplokščias, leng­vas sėklas gali išnešioti vėjas. Per vegetaciją pastarnokus reikia laistyti, tręšti, purenti tarpueilius, ravėti piktžoles. Kai susiformuoja 2—3 tikrieji lapeliai, reikia išretinti, palie­kant maždaug 10 cm tarpus.

Pastarnokų derlius imamas vėlai, nuėmus kitas daržoves. Šakniavaisiai iškasami daržo šakėmis arba kastuvu, nupjaunami lapai. Laikymui atrenkama tik sveikos galvutės. Pastarnokai laikomi rūsyje dėžėse susluoks-niuoti su drėgnu smėliu. Galima laikyti pri­kastus darže, uždengus eglišakėmis arba durpėmis. Dalį derliaus, numatomą vartoti pa­vasarį, patartina palikti darže neiškastą. Vos pašalui išėjus iškasti pastarnokai esti skanesni už laikytus rūsyje. Be to, pavasarį juos galima vartoti vietoj morkų.