Pastarnokai,
šakniavaisinės daržovės. Mėsingame šakniavaisyje yra cukraus, 20 mg% vitamino C, vitaminų Bi ir B2, eterinių aliejų. Valgomi žali, virti, troškinti, konservuoti. Dėl stipraus aromato ir aitroko skonio pastarnokai dažniausiai vartojami kaip salotų, sriubų, troškintos mėsos ir troškintų daržovių prieskonis.
Labiausiai paplitusios veislės: ‘Studentas’ — ilgais šakniavaisiais ir ‘Kruglyj’ — apvaliais šakniavaisiais. Pastarnokai gerai auga vidutinio sunkumo puveningoje dirvoje. Sėklos dygsta lėtai, todėl sėjamos anksti (ievai sužaliavus). Pastarnokų sėklos greitai netenka daigumo, todėl patartina sėti tik praeitų metų sėklą. Sėti pastarnokus reikia giliau už morkas ir petražoles, nes jų paplokščias, lengvas sėklas gali išnešioti vėjas. Per vegetaciją pastarnokus reikia laistyti, tręšti, purenti tarpueilius, ravėti piktžoles. Kai susiformuoja 2—3 tikrieji lapeliai, reikia išretinti, paliekant maždaug 10 cm tarpus.
Pastarnokų derlius imamas vėlai, nuėmus kitas daržoves. Šakniavaisiai iškasami daržo šakėmis arba kastuvu, nupjaunami lapai. Laikymui atrenkama tik sveikos galvutės. Pastarnokai laikomi rūsyje dėžėse susluoks-niuoti su drėgnu smėliu. Galima laikyti prikastus darže, uždengus eglišakėmis arba durpėmis. Dalį derliaus, numatomą vartoti pavasarį, patartina palikti darže neiškastą. Vos pašalui išėjus iškasti pastarnokai esti skanesni už laikytus rūsyje. Be to, pavasarį juos galima vartoti vietoj morkų.