kilę iš Viduržemio jūros pakraščių. Šiuo metu paplitę Europoje ir Azijoje. Europoje jie jau buvo žinomi VII a. pabaigoje. XVIII a. pastarnokai buvo sėjami kaip pašariniai augalai.
Lietuvoje pastarnokai kelis šimtmečius buvo auginami kaip pagrindinė daržovė. Jų šaknyse yra apie 14% krakmolo, todėl tuo laiku daugiausia iš jų gamindavo krakmolą. Dėl esančių eterinių aliejų pastarnokų krakmolas turi aitroką skonį, todėl vėliau jį nurungė bulvinis. Mūsų protėviai iš pastarnokų ne tik krakmolą darė, bet juos virdavo, prieskonį sriuboms, paskrudinę virdavo kavą. Dėdavo pastarnokų ir raugdami alų.
Vėliau kurį laiką pastarnokai buvo primiršti ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių. Populiarūs išliko Anglijoje, Skandinavijoje, Šiaurės Amerikoje ir Prancūzijoje. Anglai valgo ne tik pastarnokų šaknis, bet ir lapus, ypač žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai mažiau yra žalumynų. Jie vartojami ir kulinarijoje kaip prieskonis, nes jų aromatas dažnai nustelbia visus kitus patiekalo komponentus. Pagal skonį pastarnokai primena trijų daržovių – morkų, petražolių ir salierų koncentratą. Šiuo metu išradingos šeimininkės iš pastarnokų gamina įvairių patiekalų: apverda, apvelia džiūvėsiais ir apkepa, sumala, maišo su mėsa ir kepa maltinukus, kurie skanūs ne tik karšti, bet ir šalti; apvirtus pastarnokus maišo su obuoliais, morkomis, raugintais agurkais ar svogūnų laiškais, deda majonezo arba citrinos sulčių – daro mišraines. Skanios ir žalių tarkuotų pastarnokų mišrainės, sumaišytos su krienais, svogūnais, česnakais. Galima juos paruošti kaip žiedinius kopūstus ir daug kitų patiekalų sugalvoti.
Pastarnokų šaknyse yra eterinio aliejaus (kuris suteikia jiems specifinį skonį ir kvapą), gana daug vitamino C, vitaminų Bi ir B2, angliavandenių, baltymų, mineralinių medžiagų. Sėklose yra flavino junginių, furokumarinų ir kitokių fiziologiškai aktyvių medžiagų. Daugiausia eterinių aliejų yra sėklose, todėl jos vartojamos kaip prieskonis.
Pastarnokai vartojami ir medicinoje. Jie žadina apetitą, gerina virškinimą, vartojami kaip šlapimą varanti ir skausmą malšinanti priemonė atsiradus inkstuose ir šlapimo pūslėje smėlio ar akmenų, nuo vandenės, kai kurių ginekologinių ligų. Rekomenduojama gerti pastarnokų nuovirą kosuliui švelninti ir skrepliavimui lengvinti. Daugiau vartoti pastarnokų rekomenduojama žmonėms, kuriems organizme kaupiasi druskos, nes jie iš organizmo šalina vandenį kartu su visomis druskomis.
Pastarnokai – nelepi daržovė. Jie auga įvai riose dirvose, pakenčia nedidelį pavėsį, svarbu, kad užtektų drėgmės, bet per šlapios dirvos nemėgsta. Šaknys geriau formuojasi purioje dirvoje, todėl, jeigu dirva labai supuolusi, purenkime šakėmis. Sekime anksti pavasarį, kai dirva įšyla iki 7°C. Sėdami tarp eilučių palikime 20-30 cm tarpus. Sėklas įterpkime 1,5 – 2,0 gyliu. Sėkime tik praėjusių metų sėklą, nes pastarnokai greit praranda daigumą. Išaugus pirmam tikrajam lapeliui išretinkime, palikdami tarp augalų 5 – 6 cm tarpus.
Pastarnokai auginami kaip ir morkos, tik ravint ir imant derlių blondinai žmonės turi būti atsargūs. Pastarnokuose esantis furokumarinas ir kitos eterinio aliejaus medžiagos gali sukelti alerginius odos uždegimus, ypač saulėtą dieną palietus drėgna ranka. Brunetams to pavojaus nėra.
Pastarnokai labai ištvermingi šalčiams, todėl derlių imkime vėliausiai ir dalį palikime žiemoti lauke. Žemoje temperatūroje pabuvusių pastarnokų skonis geresnis. Rūsiuose jie laikomi kaip ir morkos – sluoksniuojant su smėliu arba durpėmis. Pastarnokai greičiau suminkštėja negu morkos.
