Pastarnokai

kilę iš Viduržemio jūros pakraščių. Šiuo metu paplitę Europoje ir Azijoje. Europoje jie jau buvo žinomi VII a. pabaigoje. XVIII a. pastar­nokai buvo sėjami kaip pašariniai augalai.
Lietuvoje pastarnokai kelis šimtmečius buvo auginami kaip pagrindinė daržovė. Jų šaknyse yra apie 14% krakmolo, todėl tuo laiku daugiausia iš jų gamindavo krakmolą. Dėl esančių eterinių alie­jų pastarnokų krakmolas turi aitroką skonį, to­dėl vėliau jį nurungė bulvinis. Mūsų protėviai iš pastarnokų ne tik krakmolą darė, bet juos vir­davo,  prieskonį sriuboms, paskrudinę virdavo kavą. Dėdavo pastarno­kų ir raugdami alų.
Vėliau kurį laiką pastarnokai buvo primiršti ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių. Po­puliarūs išliko Anglijoje, Skandinavijoje, Šiaurės Amerikoje ir Prancūzijoje. Anglai valgo ne tik pastarnokų šaknis, bet ir lapus, ypač žiemą ir anks­tyvą pavasarį, kai mažiau yra žalumynų. Jie var­tojami ir kulinarijoje kaip prieskonis, nes jų aro­matas dažnai nustelbia visus kitus patiekalo kom­ponentus. Pagal skonį pastarnokai primena trijų daržovių – morkų, petražolių ir salierų koncent­ratą. Šiuo metu išradingos šeimininkės iš pastar­nokų gamina įvairių patiekalų: apverda, apvelia džiūvėsiais ir apkepa, sumala, maišo su mėsa ir kepa maltinukus, kurie skanūs ne tik karšti, bet ir šalti; apvirtus pastarnokus maišo su obuoliais, morkomis, raugintais agurkais ar svogūnų laiškais, deda majonezo arba citrinos sulčių – daro miš­raines. Skanios ir žalių tarkuotų pastarnokų miš­rainės, sumaišytos su krienais, svogūnais, česna­kais. Galima juos paruošti kaip žiedinius kopūs­tus ir daug kitų patiekalų sugalvoti.
Pastarnokų šaknyse yra eterinio aliejaus (ku­ris suteikia jiems specifinį skonį ir kvapą), gana daug vitamino C, vitaminų Bi ir B2, angliavande­nių, baltymų, mineralinių medžiagų. Sėklose yra flavino junginių, furokumarinų ir kitokių fiziolo­giškai aktyvių medžiagų. Daugiausia eterinių alie­jų yra sėklose, todėl jos vartojamos kaip prie­skonis.
Pastarnokai vartojami ir medicinoje. Jie ža­dina apetitą, gerina virškinimą, vartojami kaip šlapimą varanti ir skausmą malšinanti priemonė atsiradus inkstuose ir šlapimo pūslėje smėlio ar akmenų, nuo vandenės, kai kurių ginekologinių ligų. Rekomenduojama gerti pastarnokų nuovirą kosuliui švelninti ir skrepliavimui lengvinti. Dau­giau vartoti pastarnokų rekomenduojama žmo­nėms, kuriems organizme kaupiasi druskos, nes jie iš organizmo šalina vandenį kartu su visomis druskomis.
Pastarnokai – nelepi daržovė. Jie auga įvai riose dirvose, pakenčia nedidelį pavėsį, svarbu, kad užtektų drėgmės, bet per šlapios dirvos ne­mėgsta. Šaknys geriau formuojasi purioje dirvo­je, todėl, jeigu dirva labai supuolusi, purenkime šakėmis. Sekime anksti pavasarį, kai dirva įšyla iki 7°C. Sėdami tarp eilučių palikime 20-30 cm tarpus. Sėklas įterpkime 1,5 – 2,0 gyliu. Sėkime tik praėjusių metų sėklą, nes pastarnokai greit praranda daigumą. Išaugus pirmam tikrajam lapeliui išretinkime, palikdami tarp augalų 5 – 6 cm tarpus.
Pastarnokai auginami kaip ir morkos, tik ra­vint ir imant derlių blondinai žmonės turi būti atsargūs. Pastarnokuose esantis furokumarinas ir kitos eterinio aliejaus medžiagos gali sukelti aler­ginius odos uždegimus, ypač saulėtą dieną palie­tus drėgna ranka. Brunetams to pavojaus nėra.
Pastarnokai labai ištvermingi šalčiams, todėl derlių imkime vėliausiai ir dalį palikime žiemoti lauke. Žemoje temperatūroje pabuvusių pastarno­kų skonis geresnis. Rūsiuose jie laikomi kaip ir morkos – sluoksniuojant su smėliu arba durpė­mis. Pastarnokai greičiau suminkštėja negu mor­kos.