Petražolių tėvyne laikoma Ispanija. Laukinės petražolės auga Viduržemio jūros pakraščiuose tarp uolų pavėsingose vietose. Afrikoje laukinių petražolių nesutinkama, nors pirmos žinios apie petražoles paplito iš Senovės Egipto, kur jos kartais buvo auginamos kaip daržovės. Legenda pasakoja, kad petražolė išaugo iš dievo Oziro žuvusio sūnaus Horo kraujo. Jo atminimui būdavo rengiamos religinės šventės, kurių dalyviai užsidėdavo iš petražolių nupintus vainikus.
Senovės graikai, kurie petražoles kaip daržoves pradėjo auginti vėliau negu egiptiečiai, jas taip pat laikė liūdesio simboliu. Prietaringi žmonės manydavo, kad sutikti petražoles nešančią valstietę yra blogesnis ženklas, negu juodai katei perbėgus kelią.
Senovės romėnams petražolės buvo mažai žinomos, viduramžiais jas visai pamiršo. Naujai Europoje jos buvo pradėtos auginti tiktai IX amžiuje, bet jų plitimui dar ilgai trukdė minėtieji prietarai. Viduramžiais petražolės kaip prieskoniniai augalai jau buvo auginamos beveik visose Europos šalyse. Šiuo metu reta šeimininkė neturi petražolių. Auginamos šakniavaisinės ir lapinės petražolės, stalui papuošti labiausiai tinka lapinės garbanotosios.
Petražolės turi kvapiųjų aliejų. Eterinio ir riebiojo aliejaus daugiausia yra sėklose, o šaknyse ir lapuose – vitamino C, provitamino A ir mineralinių draskų. Lapuose vitamino C yra iki 180 mg%. Petražolės plačiai vartojamos kulinarijoje. Supjaustyti švieži lapeliai, dedami į pirmuosius ir antruosius patiekalus, aromatizuoja ir vitaminizuoja valgį. Saldžios ir aromatingos petražolių šaknys dedamos ne tik į sriubas ir sultinius, bet ir į žuvies bei mėsos patiekalus, taip pat į padažus. Net džiovintos petražolės ilgai išlaiko prieskonines savybes.
Petražolės turi ir gydomųjų savybių. Jos žadina apetitą, gerina virškinimą. Iš susmulkintų petražolių sėklų daromas nuoviras, kuris vartojamas kaip šlapimą varanti priemonė sergant vandene, inkstų bei šlapimo pūslės akmenlige, esant pabrinkimams dėl širdies nepakankamumo. Sėklų nuoviras vartojamas kaip prakaitavimą skatinantis vaistas, taip pat esant skausmingoms menstruacijoms bei prostatos uždegimui. Gydomųjų savybių turi ir šaknys, ir lapai. Po 2 arbatinius šaukštelius petražolių sulčių (2 – 5 kartus per dieną) galima gerti kaip vaistą nuo karščiavimo. Švieži petražolių lapai arba sultyse suvilgyti vatos tam-ponėliai dedami ant uodų ir bičių Įgėlimų.
Petražolės vartojamos ir kosmetikoje, norint pašalinti šlakus ir tamsias pigmentines dėmes – ryte ir vakare reikia valyti odą stipriu šaknų nuoviru, sumaišytu su citrinos sultimis.
Petražolės labai atsparios šalčiams. Jų daigai nebijo iki 5 laipsnių šalčio, o užaugusios darže peržiemoja ir pavasarį vėl atželia. Jos nebijo sausrų, bet, norint, kad vešliau augtų lapai, reikia reguliariai laistyti. Ypač svarbu, kad dirva būtų pakankamai drėgna iki sudygimo, nes petražolės labai lėtai dygsta. Dirva gali būti ir vėsi – apie 5°C šilumos.
Petražolės – šviesamėgės daržovės. Pavėsyje augusios ne tokios aromatingos, turi mažiau vitaminų. Jos gerai dera puriame, įtręštame organinėmis trąšomis dirvožemyje. Lapinės petražolės gerai auga ir šviežiu mėšlu tręštoje dirvoje, o šaknines verčiau sėti po gausiai mėšlu tręštų priešsėlių arba tręšti perpuvusiu mėšlu.
Petražolės auginamos taip pat kaip ir morkos, tiktai lapinės neretinamos, o šakninės retinamos praėjus mėnesiui joms sudygus paliekant 5 – 8 cm tarpus. Laistyti reikia kas 7 – 8 dienas.