Petražolės

petražolės
petražolės

Petražolės

Petražolių tėvyne laikoma Ispanija. Laukinės pet­ražolės auga Viduržemio jūros pakraščiuose tarp uolų pavėsingose vietose. Afrikoje laukinių petra­žolių nesutinkama, nors pirmos žinios apie pet­ražoles paplito iš Senovės Egipto, kur jos kartais buvo auginamos kaip daržovės. Legenda pa­sakoja, kad petražolė išaugo iš dievo Oziro žu­vusio sūnaus Horo kraujo. Jo atminimui būdavo rengiamos religinės šventės, kurių dalyviai užsi­dėdavo iš petražolių nupintus vainikus.
Senovės graikai, kurie petražoles kaip daržo­ves pradėjo auginti vėliau negu egiptiečiai, jas taip pat laikė liūdesio simboliu. Prietaringi žmo­nės manydavo, kad sutikti petražoles nešančią valstietę yra blogesnis ženklas, negu juodai ka­tei perbėgus kelią.
Senovės romėnams petražolės buvo mažai ži­nomos, viduramžiais jas visai pamiršo. Naujai Eu­ropoje jos buvo pradėtos auginti tiktai IX am­žiuje, bet jų plitimui dar ilgai trukdė minėtieji prietarai. Viduramžiais petražolės kaip prieskoni­niai augalai jau buvo auginamos beveik visose Europos šalyse. Šiuo metu reta šeimininkė neturi petražolių. Auginamos šakniavaisinės ir lapinės petražolės, stalui papuošti labiausiai tinka lapi­nės garbanotosios.
Petražolės turi kvapiųjų aliejų. Eterinio ir rie­biojo aliejaus daugiausia yra sėklose, o šaknyse ir lapuose – vitamino C, provitamino A ir mi­neralinių draskų. Lapuose vitamino C yra iki 180 mg%. Petražolės plačiai vartojamos kulinari­joje. Supjaustyti švieži lapeliai, dedami į pirmuo­sius ir antruosius patiekalus, aromatizuoja ir vi­taminizuoja valgį. Saldžios ir aromatingos pet­ražolių šaknys dedamos ne tik į sriubas ir sulti­nius, bet ir į žuvies bei mėsos patiekalus, taip pat į padažus. Net džiovintos petražolės ilgai išlaiko prieskonines savybes.
Petražolės turi ir gydomųjų savybių. Jos ža­dina apetitą, gerina virškinimą. Iš susmulkintų petražolių sėklų daromas nuoviras, kuris vartojamas kaip šlapimą varanti priemonė sergant van­dene, inkstų bei šlapimo pūslės akmenlige, esant pabrinkimams dėl širdies nepakankamumo. Sėklų nuoviras vartojamas kaip prakaitavimą skatinan­tis vaistas, taip pat esant skausmingoms menstrua­cijoms bei prostatos uždegimui. Gydomųjų savy­bių turi ir šaknys, ir lapai. Po 2 arbatinius šaukš­telius petražolių sulčių (2 – 5 kartus per dieną) galima gerti kaip vaistą nuo karščiavimo. Švieži petražolių lapai arba sultyse suvilgyti vatos tam-ponėliai dedami ant uodų ir bičių Įgėlimų.
Petražolės vartojamos ir kosmetikoje, norint pašalinti šlakus ir tamsias pigmentines dėmes – ryte ir vakare reikia valyti odą stipriu šaknų nuo­viru, sumaišytu su citrinos sultimis.
Petražolės labai atsparios šalčiams. Jų daigai nebijo iki 5 laipsnių šalčio, o užaugusios darže peržiemoja ir pavasarį vėl atželia. Jos nebijo saus­rų, bet, norint, kad vešliau augtų lapai, reikia re­guliariai laistyti. Ypač svarbu, kad dirva būtų pa­kankamai drėgna iki sudygimo, nes petražolės la­bai lėtai dygsta. Dirva gali būti ir vėsi – apie 5°C šilumos.
Petražolės – šviesamėgės daržovės. Pavėsyje augusios ne tokios aromatingos, turi mažiau vitami­nų. Jos gerai dera puriame, įtręštame organinė­mis trąšomis dirvožemyje. Lapinės petražolės ge­rai auga ir šviežiu mėšlu tręštoje dirvoje, o šak­nines verčiau sėti po gausiai mėšlu tręštų priešsėlių arba tręšti perpuvusiu mėšlu.
Petražolės auginamos taip pat kaip ir morkos, tiktai lapinės neretinamos, o šakninės retinamos praėjus mėnesiui joms sudygus paliekant 5 – 8 cm tarpus. Laistyti reikia kas 7 – 8 dienas.

Taip pat skaitykite: