Kilmė tiksliai nenustatyta, tačiau manoma, kad jie kilę iš Fietų Europos. Kaip daržovė porai auginami labai seniai. Juos labai vertino ir vartojo kulinarijoje bei liaudies medicinoje senovės egiptiečiai, graikai ir romėnai. XXVII amžiuje prieš mūsų erą faraonas savo žyniui išmokėjęs honorarą: 100 ryšulėlių porų, 1000 kriaušių ir 100 ąsočių alaus. Rašoma, kad biblijinis Mozė mėgo porų sriubą, o imperatorius Neronas, vertindamas save kaip solistą,buvo įsitikinęs, kad porai suteikia balsui sodrumo ir jėgos, todėl maitinosi beveik vien porais.
Šiuo metu porai vartojami kaip daržovė ir kaip prieskonis. Kaip daržovė vartojama porų apatinė, baltoji dalis, augusi žemėje, be šaknų. Porai yra labai malonaus aromato, švelnaus skonio, šiek tiek primena šparagus. Jie vertinami dėl mineralinių druskų, cukrų, eterinio aliejaus ir vitamino C. Poruose esančios veikliosios medžiagos gerina medžiagų apykaitą. Iš virtų bei žalių porų ruošiami Įvairūs karšti patiekalai, salotos, porus galima troškinti kartu su špinatais, kopūstais, pomidorais, grybais, ryžiais. Iš porų verdamos įvairios sriubos. Airiai daug šimtmečių maitinosi beveik vien avižinių dribsnių ir porų sriuba.
Kaip prieskonis vartojami žali porų lapai. Jie yra švelnesnio skonio ir aromato negu svogūnai. Prancūzai vietoje svogūnų vartoja porus.
Medicinos tėvas Hipokratas teigė, kad porai, be maistinės vertės, turi ir gydomųjų savybių. Juose yra daug geležies, fosforo, sieros, ypač kalio, vitaminų. Jie nekaloringi/Virti porai skatina virškinimą, o jų nuoviras varo šlapimą, lengvina atsikosėjimą, švelnina bronchitą. Sakoma, kad žmogus, vartojantis daug porų, atjaunėja.
Porai nemėgsta rūgščių dirvų. Jeigu pH 6 arba mažiau – dirvą reikia pakalkinti. Priešingai negu svogūnai, mėgsta mėšlu patręštą dirvą, galima papildomai tręšti azotinėmis trąšomis. Į 10 m2 porams skirto ploto iš rudens reikia įterpti 40- 50 kg mėšlo, 400 g superfosfato ir 300 g kalio chlorido, o pavasarį prieš sėją arba daigų sodinimą dar išberti 300 g amonio salietros. Jeigu dirva supuolusi, ją pavasarį perkaskime. Geriau auga drėgnoje žemėje.
Porų vegetacijos periodas ilgas, todėl geriau į daržą sodinti daigais. Sėklos daigios dvejus metus. Daigus galime išsiauginti kambaryje arba in-spekte per 50-60 dienų. Temperatūra turi būti 20-25°C šilumos. Porų sėklos lėtai dygsta, todėl geriau sekime 1-2 paras mirkytomis sėklomis į žemių mišinio pripiltas dėžutes eilutėmis. Atstumai tarp eilučių turi būti apie 6 cm. Sėklas įterpkime 0,5-1,0 cm gyliu.
Daigams leidžiant antrąjį lapelį, patręškime mineralinių trąšų tirpalu: 10 1 vandens ištirpinkime 10 g amonio salietros, 30 g superfosfato ir 10 g kalio chlorido. Po tręšimo daigelius perbėkime švariu vandeniu. Į dirvą sodinkime gegužės mėnesio viduryje. Sodindami trumpinkime daigų šakneles iki 3-4 cm ilgio. Sodinkime 10- 15 cm gyliu, 40-50 cm tarpueiliais, 10-15 cm atstumu tarp augalų. Pasodinę gausiai palaisty-kime.
Anksti pavasarį arba prieš žiemą porus galima sėti ir tiesiog į dirvą. Prieš žiemą porai sėjami pradėjus pastoviai šalti į iš anksto padarytus griovelius. Pašė j ę dirvos paviršių apmulčiuokime 3- 4 cm durpių sluoksniu.
Augimo metu reikia purenti tarpueilius, kaupti, o esant reikalui laistyti ir papildomai tręšti. Kaupkime 2-3 kartus, kad išaugintų ilgesnes baltąsias dalis, kurios daugiausia vartojamos maistui.
Porai ištvermingi šalčiui, todėl derlius imamas vėlai rudenį. Dalį’galima palikti darže nenukąstų. Jie pakenčia iki 15-20°C šaltį, bet, jeigu prasideda stipresni šalčiai be sniego, kad neiššaitų, į tarpueiliuspridėkimemėšloarbamedžiųlapų.
Nukastiems porams patrumpinkime šaknis bei lapus ir laikykime rūsyje užkastus smėliu. Temperatūra turi būti apie 0°C. Porus galima laikyti irtuščiuose inspektuose, apkasus žemėmis ir uždengus nestoru šiaudų sluoksniu.
