Porai

porai
porai

Porai

Kilmė tiksliai nenustatyta, tačiau manoma, kad jie kilę iš Fietų Europos. Kaip daržovė porai auginami labai seniai. Juos labai vertino ir vartojo kulinarijoje bei liaudies medicinoje se­novės egiptiečiai, graikai ir romėnai. XXVII am­žiuje prieš mūsų erą faraonas savo žyniui išmo­kėjęs honorarą: 100 ryšulėlių porų, 1000 kriau­šių ir 100 ąsočių alaus. Rašoma, kad biblijinis Mo­zė mėgo porų sriubą, o imperatorius Neronas, ver­tindamas save kaip solistą, buvo įsitikinęs, kad porai suteikia balsui sodrumo ir jėgos, todėl mai­tinosi beveik vien porais.

Šiuo metu porai vartojami kaip daržovė ir kaip prieskonis. Kaip daržovė vartojama porų apa­tinė, baltoji dalis, augusi žemėje, be šaknų. Po­rai yra labai malonaus aromato, švelnaus skonio, šiek tiek primena šparagus. Jie vertinami dėl mi­neralinių druskų, cukrų, eterinio aliejaus ir vita­mino C. Poruose esančios veikliosios medžiagos gerina medžiagų apykaitą. Iš virtų bei žalių porų ruošiami Įvairūs karšti patiekalai, salotos, porus galima troškinti kartu su špinatais, kopūstais, po­midorais, grybais, ryžiais. Iš porų verdamos įvai­rios sriubos. Airiai daug šimtmečių maitinosi be­veik vien avižinių dribsnių ir porų sriuba.

Kaip prieskonis vartojami žali porų lapai. Jie yra švelnesnio skonio ir aromato negu svogūnai. Prancūzai vietoje svogūnų vartoja porus.

Medicinos tėvas Hipokratas teigė, kad porai, be maistinės vertės, turi ir gydomųjų savybių. Juo­se yra daug geležies, fosforo, sieros, ypač kalio, vitaminų. Jie nekaloringi/Virti porai skatina virš­kinimą, o jų nuoviras varo šlapimą, lengvina at­sikosėjimą, švelnina bronchitą. Sakoma, kad žmo­gus, vartojantis daug porų, atjaunėja.

Porai nemėgsta rūgščių dirvų. Jeigu pH 6 arba mažiau – dirvą reikia pakalkinti. Priešingai negu svogūnai, mėgsta mėšlu patręštą dirvą, gali­ma papildomai tręšti azotinėmis trąšomis. Į 10 m2 porams skirto ploto iš rudens reikia įterpti 40- 50 kg mėšlo, 400 g superfosfato ir 300 g kalio chlorido, o pavasarį prieš sėją arba daigų sodini­mą dar išberti 300 g amonio salietros. Jeigu dir­va supuolusi, ją pavasarį perkaskime. Geriau au­ga drėgnoje žemėje.

Porų vegetacijos periodas ilgas, todėl geriau į daržą sodinti daigais. Sėklos daigios dvejus me­tus. Daigus galime išsiauginti kambaryje arba in-spekte per 50-60 dienų. Temperatūra turi būti 20-25°C šilumos. Porų sėklos lėtai dygsta, todėl geriau sekime 1-2 paras mirkytomis sėklomis į žemių mišinio pripiltas dėžutes eilutėmis. Atstu­mai tarp eilučių turi būti apie 6 cm. Sėklas įterp­kime 0,5-1,0 cm gyliu.

Daigams leidžiant antrąjį lapelį, patręškime mi­neralinių trąšų tirpalu: 10 1 vandens ištirpinki­me 10 g amonio salietros, 30 g superfosfato ir 10 g kalio chlorido. Po tręšimo daigelius perbė­kime švariu vandeniu. Į dirvą sodinkime gegužės mėnesio viduryje. Sodindami trumpinkime daigų šakneles iki 3-4 cm ilgio. Sodinkime 10- 15 cm gyliu, 40-50 cm tarpueiliais, 10-15 cm atstumu tarp augalų. Pasodinę gausiai palaisty-kime.

Anksti pavasarį arba prieš žiemą porus galima sėti ir tiesiog į dirvą. Prieš žiemą porai sėjami pradėjus pastoviai šalti į iš anksto padarytus grio­velius. Pašė j ę dirvos paviršių apmulčiuokime 3- 4 cm durpių sluoksniu.

Augimo metu reikia purenti tarpueilius, kaup­ti, o esant reikalui laistyti ir papildomai tręšti. Kaupkime 2-3 kartus, kad išaugintų ilgesnes baltąsias dalis, kurios daugiausia vartojamos mais­tui.

Porai ištvermingi šalčiui, todėl derlius imamas vėlai rudenį. Dalį’galima palikti darže nenukąstų. Jie pakenčia iki 15-20°C šaltį, bet, jeigu prasi­deda stipresni šalčiai be sniego, kad neiššaitų, į tarpueilius pridėkime mėšlo arba medžių lapų.

Nukastiems porams patrumpinkime šaknis bei lapus ir laikykime rūsyje užkastus smėliu. Tem­peratūra turi būti apie 0°C. Porus galima laikyti ir tuščiuose inspektuose, apkasus žemėmis ir užden­gus nestoru šiaudų sluoksniu.

Taip pat skaitykite: