Viduramžiais keliautojai vienuoliai rabarbarų iš Indijos atsivežė į Europą. Vakarų Europos šalyse rabarbarai pradėti auginti XVIII a. viduryje.
Maistui vartojami rabarbarų lapkočiai, kuriuose nedaug vitaminų, tačiau gana daug vertingų mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, magnio, fosforo ir šiek tiek geležies). Lapkočiuose yra daug organinių rūgščių. Anksti pavasarį, kaip ir rūgštynėse, yra daugiau citrinos ir obuolių rūgščių, o vėliau pradeda daugiau kauptis žmogaus organizmui žalingos oksalo (rūgštynių) rūgšties. Pastarąją galima neutralizuoti į verdamus rabarbarų lapkočius pridėjus kreidos (1 kg rabarbarų lapkočių įdėkime 3 g kreidos).
Iš rabarbarų lapkočių verdami kisieliai, kompotai, uogienės, gaminamos sultys, padažai, želė, įdarai pyragams ir įvairūs kiti konditerijos gaminiai.
Kadangi rabarbarai turi daug oksalo (rūgštynių) rūgšties, o iš jų gaminami patiekalai yra skanūs, noriai valgomi vaikų, todėl, nepridėjus kreidos, kartais pasitaiko apsinuodijimų. Apsinuodiję rabarbarais be pertrūkio vemia, vėliau prasideda traukuliai. Pasirodžius apsinuodijimo požymiams, būtinai kvieskime gydytoją.
Nors rabarbarais galima net apsinuodyti, jie turi ir gydomųjų savybių. Rabarbarai vaistams pradėti vartoti anksčiau negu maistui. XVII a. jie buvo laikomi vienu vertingiausių vaistinių augalų. Iš rabarbarų šaknų ir šiuolaikinė farmacijos pramonė gamina vaistus, kadangi jose yra biologiškai aktyvių gliukozidų, dervinių ir dažinių medžiagų.
Rabarbarai gerai auga silpnai rūgščioje, gerai įtręštoje organinėmis trąšomis, giliai įdirbtoje priesmėlio arba priemolio dirvoje. Augimo metu jiems reikia daug drėgmės, jos trūkstant lapkočiai apkarsta. Šalčiams rabarbarai atsparūs, pradeda augti anksti pavasarį.
Rabarbarai dauginami sėklomis ir šaknimis. Geriau dauginti šaknimis, atskiriamomis nuo geriausių, derlingiausių augalų, nes dauginant sėklomis gali išaugti net iki 75% veislei netipingų augalų.
Šaknimis rabarbarus geriau dauginti rudenį. Iškaskime 50-60 cm skersmens iki 40-45 cm gylio duobutes ir į jas pripilkime po 2–2,5 kibiro perpuvusio mėšlo arba pūdinio. Tarp duobučių palikime apie 1 m atstumą. Šeimai užtenka 3-4 rabarbarų krūmų.
Dauginimui geriausiai tinka 3-4 metų derlingų rabarbarų šaknys, kurios supjaustomos taip, kad kiekviename gabale būtų po 1-2 pumpurus. Sodinama taip, kad pumpurai būtų 1-2 cm žemiau dirvos paviršiaus.
Rabarbarus sodinant šaknimis, derlius gaunamas jau antraisiais metais, o sodinant daigais – trečiaisiais. Maistui vartokime tik jaunus lapkočius (20-30 cm ilgio ir 1,5-2 cm storio), kol jie dar mažiau sukaupę oksalo rūgšties.
Antrais metais rabarbarai pradeda leisti žie-dynstiebius – juos prie pagrindo nupjaukime, kad nesilpnintų augalų.
Nupjovę lapus rabarbarus papildomai tręškime mineralinių trąšų tirpalu, o kiekvieną rudenį iš-berkime į 1 m2 po 4-5 kg perpuvusio mėšlo. Rabarbarai vienoje vietoje gerai dera 7-8 metus, po to atrinkę derlingiausią kerą iškaskime ir pasidauginkime kitoje vietoje.
