Rabarbarai

rabarbarai
rabarbarai

Rabarbarai

Viduramžiais keliautojai vienuoliai rabarbarų iš Indijos atsivežė į Europą. Vakarų Europos šalyse rabarbarai pradėti auginti XVIII a. viduryje.

Maistui vartojami rabarbarų lapkočiai, kuriuo­se nedaug vitaminų, tačiau gana daug vertingų mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, magnio, fos­foro ir šiek tiek geležies). Lapkočiuose yra daug organinių rūgščių. Anksti pavasarį, kaip ir rūgš­tynėse, yra daugiau citrinos ir obuolių rūgščių, o vėliau pradeda daugiau kauptis žmogaus orga­nizmui žalingos oksalo (rūgštynių) rūgšties. Pas­tarąją galima neutralizuoti į verdamus rabarba­rų lapkočius pridėjus kreidos (1 kg rabarbarų lapkočių įdėkime 3 g kreidos).

Iš rabarbarų lapkočių verdami kisieliai, kom­potai, uogienės, gaminamos sultys, padažai, želė, įdarai pyragams ir įvairūs kiti konditerijos ga­miniai.

Kadangi rabarbarai turi daug oksalo (rūgšty­nių) rūgšties, o iš jų gaminami patiekalai yra skanūs, noriai valgomi vaikų, todėl, nepridėjus kreidos, kartais pasitaiko apsinuodijimų. Apsinuo­diję rabarbarais be pertrūkio vemia, vėliau pra­sideda traukuliai. Pasirodžius apsinuodijimo po­žymiams, būtinai kvieskime gydytoją.

Nors rabarbarais galima net apsinuodyti, jie turi ir gydomųjų savybių. Rabarbarai vaistams pradėti vartoti anksčiau negu maistui. XVII a. jie buvo laikomi vienu vertingiausių vaistinių au­galų. Iš rabarbarų šaknų ir šiuolaikinė farmacijos pramonė gamina vaistus, kadangi jose yra bio­logiškai aktyvių gliukozidų, dervinių ir dažinių medžiagų.

Rabarbarai gerai auga silpnai rūgščioje, gerai įtręštoje organinėmis trąšomis, giliai įdirbtoje priesmėlio arba priemolio dirvoje. Augimo metu jiems reikia daug drėgmės, jos trūkstant lapko­čiai apkarsta. Šalčiams rabarbarai atsparūs, pra­deda augti anksti pavasarį.

Rabarbarai dauginami sėklomis ir šaknimis. Geriau dauginti šaknimis, atskiriamomis nuo ge­riausių, derlingiausių augalų, nes dauginant sėk­lomis gali išaugti net iki 75% veislei netipingų augalų.

Šaknimis rabarbarus geriau dauginti rudenį. Iškaskime 50-60 cm skersmens iki 40-45 cm gylio duobutes ir į jas pripilkime po 2–2,5 ki­biro perpuvusio mėšlo arba pūdinio. Tarp duo­bučių palikime apie 1 m atstumą. Šeimai užtenka 3-4 rabarbarų krūmų.

Dauginimui geriausiai tinka 3-4 metų der­lingų rabarbarų šaknys, kurios supjaustomos taip, kad kiekviename gabale būtų po 1-2 pumpu­rus. Sodinama taip, kad pumpurai būtų 1-2 cm žemiau dirvos paviršiaus.

Rabarbarus sodinant šaknimis, derlius gauna­mas jau antraisiais metais, o sodinant daigais – trečiaisiais. Maistui vartokime tik jaunus lapko­čius (20-30 cm ilgio ir 1,5-2 cm storio), kol jie dar mažiau sukaupę oksalo rūgšties.

Antrais metais rabarbarai pradeda leisti žie-dynstiebius – juos prie pagrindo nupjaukime, kad nesilpnintų augalų.

Nupjovę lapus rabarbarus papildomai tręškime mineralinių trąšų tirpalu, o kiekvieną rudenį iš-berkime į 1 m2 po 4-5 kg perpuvusio mėšlo. Ra­barbarai vienoje vietoje gerai dera 7-8 metus, po to atrinkę derlingiausią kerą iškaskime ir pasi­dauginkime kitoje vietoje.

Taip pat skaitykite: