Ridikai

ridikai
ridikai

Ridikai

Ridikų  tėvynė – Egiptas ir Kinija. Apie jų auginimą Senajame Egipte liudija piešiniai Kar naksko šventovės griuvėsiuose. Romos istorikas ir rašytojas Plinijus rašė, kad egiptiečiams ridikas buvo viena svarbiausių daržovių, iš jo sėklų ga­mindavo aliejų. Aliejų iš ridikų gamino ir senovės kiniečiai.

Iš Egipto ridikai atkeliavo į Senąją Graikiją, kartu ir į Europą. Graikai Apolonui skirtų religi­nių švenčių metu prie jo altoriaus nešdavo ridiko, burokėlio ir morkos atvaizdus. Ridikas būdavo auksinis,  burokėlis  sidabrinis,   o  morka  alavinė.

Į Rusiją ridikai pateko iš Azijos tautų ir buvo vartojami kaip būtinas komponentas gaminant kai kuriuos nacionalinius patiekalus. Prancūzijoje iš ridikų gaminami ir karšti patiekalai, pas mus iš žalių ruošiamos Įvairios salotos. Ridikų skonis pri­klauso nuo eterinių aliejų, o aštrumas – nuo gli­kozidų. Ridikuose yra cukraus, ląstelienos, rieba­lų, fermentų, cholino, vitaminų C ir Bi, daug ka­lio druskų.

Seniai žinomos ridikų gydomosios savybės. Senovės Graikijos mokslininkas Dioskoridas rašė, kad ridikai padeda virškinti, Galenas teigė, kad gerina apetitą. Jie stimuliuoja skrandžio sulčių skyrimąsi, dėl to lengviau virškinamas maistas. Labai tinka aterosklerozės profilaktikai, nes ląs­teliena žadina žarnyno peristaltiką ir padeda paša­linti cholesteriną. Tačiau sergant opalige, skran­džio, žarnyno bei kepenų uždegimais ir sunkes­nės formos širdies ligomis, ridikų valgyti nere­komenduojama.

Liaudies medicina ridikais gydo daugelį ligų: kokliušą, viršutinių kvėpavimo takų katarą, bron-

chitą, tuberkuliozę. Ridikų sultys lengvina atsi­kosėjimą. Rusijos liaudyje paplitęs labai papras­tas ridikų mikstūros gaminimas: išgremžiamas di­delio ridiko vidus, į tuštumą pridedama medaus arba cukraus ir susidariusios sultys geriamos (0,5 – 1,5 stiklinės per dieną).

Gydytojai ridikų sultis su medumi skirdavo nuo inkstų ir šlapimo takų, taip pat nuo tulžies pūslės akmenligės ir podagros. Juodojo ridiko sultis, praskiestas vandeniu, gerdami 30 – 40 min. prieš valgį, skatiname tulžies išsiskyrimą. Ridikų sultys vartojamos skaudamoms vietoms įtrinti ser­gant reumatu, podagra, miozitais, neuritais bei radikulitais. Ridikuose yra stiprios baktericidinės medžiagos – lizocimo, todėl jų sultimis plaunamos pūliuojančios žaizdos greičiau gyja.

Teigiama, kad ridikai stiprina plaukus. Sutrin­tų ridikų sėklų košele, įpylus truputį vandens, gydoma egzema. Ridikų sėklų arba šaknų degtinės užpilu naikinamos strazdanos.

Ridikai auginimo sąlygoms nereiklūs. Sėklos pradeda dygti esant 2° šilumos, daigai pakenčia 2° šalčio, o suaugę augalai net 5°, tačiau anksti pasėjus ir gerai neišrelinus gali atsirasti žyduo­lių. Žyduolių padaugėja ir esant labai sausai va­sarai.

Sėdami tarp eilučių palikime 25 – 30 cm atstu­mus. Sėklas įterpkime 2 cm gyliu. Sudygusius re­tinkime: vasariniams ridikams palikime 6 – 8 cm, o žieminiams 10 – 15 cm tarpus. Prižiūrėti reikia kaip ir kitas šakniavaisines daržoves. Raunami vėlai rudenį ir laikomi susluoksniavus su smėliu.

Taip pat skaitykite: