Ropių tėvyne laikoma Europa ir Azija, iš dalies Sibiras. Senovės persai ir egiptiečiai augino ropes maistui, tačiau laikė, kad tai vergų ir varguomenės maistas. Egiptiečiai ropėmis maitino piramidžių statytojus. Senovėje Romoje keptas ropes valgydavo visų luomų atstovai. Išlikusi legenda, kad žymus Romos karvedys Kurijus Dentatas taip mėgęs ropes, jog pats jas kepdavęsis karštuose pelenuose ir valgydavęs. Kartą jo priešai atėję vesti taikos derybų, bet Kurijus Dentatas kepė ropes ir nesiteikė su jais kalbėtis, kol nebaigė kepti.
Romėnams neužtekdavo savo išaugintų ropių, todėl iš pavergtų tautų reikalaudavo duoklės ropėmis. Dėl to ropės dar labiau paplito Europoje, ypač Reino pakrantėje. XVI amžiuje Prancūzijoje ropės buvo toks svarbus maisto produktas, kad, joms neužderėjus, daugelyje vietovių kilo badas. Tada ropes jau ne tik kepdavo, bet ir virdavo, valgydavo žalias.
Anglai apie ropes sužinojo daug vėliau. Jas pradėjo auginti XVI amžiuje. Jie valgė ne tik šakniavaisius, bet ir jaunus lapelius. Pastarieji skoniu panašūs į garstyčias.
Rusijoje ropes augino dar prieš Didžiosios Maskvos kunigaikštystės įsikūrimą. Tada ir atsirado populiari pasaka „Senis ir ropė”. Tuo metu Rusijoje ropės buvo būtinas kasdieninis patiekalas. Su jų įdaru kepdavo pyragus, valgydavo su žuvimi, su mėsa, net girą iš ropių darydavo.
Ropėse yra daug vertingų žmogaus organizmui medžiagų: cukraus, mineralinių druskų, nemažai vitaminų C, PP, provitamino A, šiek tiek vitaminų Bi įr B2. Specifinį kvapą suteikia jose esantis garstyčių aliejus.
Dietinėje mityboje ropės vartojamos nuo vidurių užkietėjimo, tačiau, sergant ūmiais skrandžio ir žarnyno uždegimais, jų vartoti negalima. Liaudies medicinoje ropių išvirtomis su cukrumi sultimis gydydavo skorbutą. Ropių nuovirai vartojami kaip šlapimo išsiskyrimą ir atsikosėjimą skatinantys vaistai. Virtų šakniavaisių košelės karšti kompresai dedami nuo podagrinių sąnarių skausmų. Ropių nuovirus žmonės gerdavo kaip raminantį vaistą. Dabartiniu metu ropės šakniavaisių sultys arba nuovirai vartojami nuo peršalimo, stipraus kosulio, sergant lėtiniu bronchitu, bronchine astma.
Ropės auginamos taip pat kaip ir kitos šak-niavaisinės daržovės. Tręšiant šviežiu mėšlu, jas labai puola kenkėjai. Be to, šviežiu mėšlu tręštoje dirvoje išauga kreivi ir šakoti šakniavaisiai. Ropės užauga greitai, todėl jas galima sėti keletą kartų. Pavasarį geriau sėti tuo laiku, kad dygimo metu būtų mažiau spragių (gegužės pabaigoje). Laikymui žiemą ropes sekime birželio pabaigoje – liepos pradžioje.
Sėklos smulkios. I dirvą įterpkime 0,5 – 1,5 cm gyliu. Retindami tarp augalų palikim 4 – 6 cm tarpus. Augimo metu ropes reikia laistyti. Esant karštai vasarai ir dirvoje trūkstant drėgmės, šakniavaisiai sukietėja ir būna kartūs. Ropės jautrios šalčiui, todėl nevėluokime nuimti antrosios sėjos derlių.
