Ropės

ropės
ropės

Ropės

Ropių tėvyne laikoma Europa ir Azija, iš dalies Sibiras. Senovės persai ir egiptiečiai au­gino ropes maistui, tačiau laikė, kad tai vergų ir varguomenės maistas. Egiptiečiai ropėmis maitino piramidžių statytojus. Senovėje Romoje keptas ropes valgydavo visų luomų atstovai. Išlikusi le­genda, kad žymus Romos karvedys Kurijus Dentatas taip mėgęs ropes, jog pats jas kepdavęsis karštuose pelenuose ir valgydavęs. Kartą jo prie­šai atėję vesti taikos derybų, bet Kurijus Dentatas kepė ropes ir nesiteikė su jais kalbėtis, kol nebaigė kepti.
Romėnams neužtekdavo savo išaugintų ropių, todėl iš pavergtų tautų reikalaudavo duoklės ro­pėmis. Dėl to ropės dar labiau paplito Europoje, ypač Reino pakrantėje. XVI amžiuje Prancūzijo­je ropės buvo toks svarbus maisto produktas, kad, joms neužderėjus, daugelyje vietovių kilo badas. Tada ropes jau ne tik kepdavo, bet ir virdavo, valgydavo žalias.
Anglai apie ropes sužinojo daug vėliau. Jas pradėjo auginti XVI amžiuje. Jie valgė ne tik šak­niavaisius, bet ir jaunus lapelius. Pastarieji sko­niu panašūs į garstyčias.
Rusijoje ropes augino dar prieš Didžiosios Maskvos kunigaikštystės įsikūrimą. Tada ir atsira­do populiari pasaka „Senis ir ropė”. Tuo metu Ru­sijoje ropės buvo būtinas kasdieninis patiekalas. Su jų įdaru kepdavo pyragus, valgydavo su žu­vimi, su mėsa, net girą iš ropių darydavo.
Ropėse yra daug vertingų žmogaus organizmui medžiagų: cukraus, mineralinių druskų, nemažai vitaminų C, PP, provitamino A, šiek tiek vita­minų Bi įr B2. Specifinį kvapą suteikia jose esan­tis garstyčių aliejus.
Dietinėje mityboje ropės vartojamos nuo vi­durių užkietėjimo, tačiau, sergant ūmiais skran­džio ir žarnyno uždegimais, jų vartoti negalima. Liaudies medicinoje ropių išvirtomis su cukrumi sultimis gydydavo skorbutą. Ropių nuovirai var­tojami kaip šlapimo išsiskyrimą ir atsikosėjimą skatinantys vaistai. Virtų šakniavaisių košelės karš­ti kompresai dedami nuo podagrinių sąnarių skausmų. Ropių nuovirus žmonės gerdavo kaip raminantį vaistą. Dabartiniu metu ropės šaknia­vaisių sultys arba nuovirai vartojami nuo peršali­mo, stipraus kosulio, sergant lėtiniu bronchitu, bronchine astma.
Ropės auginamos taip pat kaip ir kitos šak-niavaisinės daržovės. Tręšiant šviežiu mėšlu, jas labai puola kenkėjai. Be to, šviežiu mėšlu tręšto­je dirvoje išauga kreivi ir šakoti šakniavaisiai. Ropės užauga greitai, todėl jas galima sėti ke­letą kartų. Pavasarį geriau sėti tuo laiku, kad dy­gimo metu būtų mažiau spragių (gegužės pabai­goje). Laikymui žiemą ropes sekime birželio pa­baigoje – liepos pradžioje.
Sėklos smulkios. I dirvą įterpkime 0,5 – 1,5 cm gyliu. Retindami tarp augalų palikim 4 – 6 cm tarpus. Augimo metu ropes reikia laistyti. Esant karštai vasarai ir dirvoje trūkstant drėgmės, šak­niavaisiai sukietėja ir būna kartūs. Ropės jautrios šalčiui, todėl nevėluokime nuimti antrosios sėjos derlių.

Taip pat skaitykite: