Laikoma, kad salierai kilę iš Viduržemio jūros pakraščių, tačiau laukinių salierų yra ir Švedijoje, Alžyre, Egipte, Etiopijoje, net Šiaurės Kaukaze. Salierai turi gražią lapiją, todėl senovėje buvo vertinami kaip dekoratyviniai augalai, o kaip daržovė imti vartoti daug vėliau.
Anksčiau salierai simbolizavo liūdesį ir gedulą. Senovės Egipte mumijoms dėdavo ant kaklo salierų vainikus. Graikai salierų lapais puošdavo kapus, o salierus valgydavo tik per laidotuves. Dabar Graikijoje salierai simbolizuoja laimę, ir kiekvieną džiugina dovanota salierų puokštė.
Gilioje senovėje jau buvo žinoma, kad salierai turi gydomųjų savybių. Virtais salierais apdėdavo nušalusias vietas, jų aliejais gydydavo skrandžio susirgimus. Pirkliai salierais šerdavo arklius, kad jie būtų ištvermingesni ir greitesni. Dabar šviežiai susmulkintais salierų lapais arba salierų tepalu gydomos odos ligos, pūlingos žaizdos. įvairių šalių liaudies medicina salierų antpilą vartoja apetitui ir virškinimui pagerinti bei užkietėjus viduriams. Salierai vartojami sergant inkstų ligomis, podagra, alergine dilgėline ir dermatitais. Jų šaknys ir sėklos skatina šlapimo išsiskyrimą (džiovintos mažiau efektyvios). Geriausiai veikia šviežios sultys. Salierai ne tik skatina inkstų veiklą, bet ir nuo akmenligės, rekomenduojami sergant artritu, reumatu, valo kraują. Tinka jie ir diabetikams.
Europiečiai, pirmiausia vokiečiai, salierus kaip daržovę pradėjo vartoti XV – XVI a. XVII – XVIII amžiuje prie jų priprato prancūzai. Tuo metu salierai pateko ir į Rusiją. Jekaterinos II didikai jų vainikais puošdavosi valgydami iškilmingus pietus, puotų metu. XVIII a. jie pradėti vartoti maistui. Šiuo metu nustatyta, kad salierų šaknyse yra eterinio aliejaus, asparagino, manito, gleivių, kalio, kalcio, fosforo ir natrio druskų, rūgštynių rūgšties, furokumarinų, cholino, šiek tiek vitaminų C, B ir B2, PP. Lapuose yra vitaminų, eterinio aliejaus, glikozido apiino. Lapai ir šakniavaisiai vartojami kaip prieskonis konservų pramonėje, kulinarijoje, dedami į sriubas, garnyrus. Salierai suteikia maistui ne tik malonų aromatą, bet ir jį vitaminizuoja. Salierai vartojami žali, troškinti, kepti. Labai aromatingos, vitaminingos ir skanios salierų sultys, sumaišytos su morkų arba obuolių sultimis.
Salierų yra lapinių, lapkotinių ir šakniavaisinių. Vakarų Europos šalyse daugiausia vertinami lapiniai salierai, Amerikoje – lapkotiniai, o pas mus – šakniavaisiniai. Šakniavaisinių salierų lapai (žali bei džiovinti) taip pat vartojami kaip prieskonis.
Salierai mėgsta purią, derlingą ir drėgną dirvą. Rūgšti dirva jiems netinka. Nepatartina tręšti šviežiu mėšlu, nes tada sparčiau auga lapai negu šakniavaisiai, kurie ir žiemą blogiau laikosi. Salieras – vėlyva daržovė, todėl į lauką reikia sodinti daigais, kuriuos galime išsiauginti kambaryje ant palangės. Sėklos ilgai nedygsta, todėl reikia sėti kovo pradžioje. Jos labai smulkios, tad į žemę reikia tik įspausti arba užsijoti 1 – 2 mm smėlio sluoksnį. Greičiau sudygs, jeigu prieš sėją sėklas 2 paras pamirkysime arba sausas sekundę pamerksime į karštą vandenį. Iki sudygimo, kad neišgaruotų drėgmė, dėžutę arba vazonėlį uždenkime stiklu. Iki sudygimo temperatūra turi būti 20 – 24°C, o vėliau – žemesnė. Jeigu salierų daigai 10 dienų arba ilgiau auga +10°C arba žemesnėje
temperatūroje, būna daug žyduolių. Susiformavus 2 tikriesiems lapeliams, daigus išpikuokime į dėžutę 5X3 atstumu. Gegužės antroje pusėje daigus sodinkime į lauką 30X40 cm atstumu.
Nors salierai atsparūs šalčiui, bet anksti sodinti nepatartina, nes, esant vėsiam orui, išauga daug žyduolių. Daigus sodinkime tokiu pat gyliu, kaip augo dėžutėse. Salierai mėgsta purią dirvą, todėl vegetacijos metu 4 – 5 kartus purenkime aplink juos dirvą. Kaupti nereikia. Reguliariai laistykime. Sausai augę šakniavaisiai būna smulkūs ir kieti.
Suaugę salierai pakenčia trumpalaikį atšalimą net iki 10 laipsnių šalčio, todėl jie kasami vėliausiai. Pridengę keletą augalų šiaudais arba eglišakėmis, dirvoje išlaikysime per žiemą ir pavasarį turėsime geros kokybės šakniavaisių.
