Špinatai

Špinatų tėvynė – Senoji Persija, iš ten jie buvo įvežti į Kiniją. Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje auga kelios laukinių špinatų rūšys, panašios į kul­tūrinį špinatą, todėl yra nuomonių, kad jie gali būti kilę iš Kaukazo. Senovėje apie špinatus eu­ropiečiai nežinojo. Viduramžiais špinatų į Ispa­niją atvežė arabai, kurie špinatus vadino „daržo­vių karaliais”. Europoje špinatai paplito Renesan­so laikotarpiu. Juos labai mėgo vienuoliai ir pir­mieji pradėjo auginti vienuolynų ūkiuose. To lai­kotarpio kulinarai špinatų sultimis dažydavo le­dus, įvairius kremus bei padažus.

Špinatuose yra lengvai virškinamų baltymų, gausu vitaminų (C, B1, B2, P, K, E, D2), folinės rūgšties ir karotino. Be to, juose yra daug jodo, mineralinių druskų (geležies, fosforo, magnio, ka­lio, natrio, kalcio).

Maistui vartojami jauni špinatų lapai, kol dar nėra išaugusių ziedstiebių. Susidarius ziedstiebiams ne tik kietėja špinatų lapai ir blogėja jų skonis bet ir lapuose padaugėja rūgštynių rūgšties, kuri žmogaus organizmui yra kenksminga. Todėl, jeigu maistui vartojami peraugę špinatų lapai, rūgštynių rūgščiai neutralizuoti rekomenduojama pridėti kreidos (5 g kreidos vienam kilogramui lapų). Iš špinatų lapų gaminamos vitaminingos salotos, ver­damos sriubos, daromos tyrės, apkepai, garnyrai ir kiti patiekalai. Špinatai turi daug baltymų ir vi­taminų, todėl labai tinka vaikų ir dietinei mitybai, ypač avitaminozių profilaktikai ir ligoniams, ser­gantiems piktybine mažakraujyste bei tuberkulio­ze. Nepatartina vartoti sergant inkstų ligomis ir podagra bei vyresnio amžiaus žmonėms.

Būtina žinoti, kad špinatus geriausia valgyti šviežius, o paruoštus jų patiekalus laikyti šaltai. Šiltai laikant špinatus per 24-48 val. iš juose esančių nitratų susidaro nitritai, kurie yra žalingi žmogaus organizmui.

Špinatai auginami taip pat kaip salotos. Jie mėgsta trąšią ir drėgną dirvą. Sausrų metu reikia laistyti kas savaitę po 20 litrų vandens į 1 m². Šalčiams atsparūs, todėl, norint gauti ankstyvą der­lių, juos galima sėti iš rudens arba anksti pavasa­rį. Iš rudens reikia sėti prieš pastovius šalčius, kad nespėtų sudygti. Sėklos pradeda dygti esant 4°C šilumos, o sudygę pakelia 10-15 °C šaltį. Ge­riausia temperatūra 14-18 °C šilumos. Sėjami 2-4 cm gyliu. Sudygusius špinatus reikia greitai retinti, paliekant tarp augalų 7-8 cm atstumą, o retindami antrą kartą kas antrą augalą išrau­kime ir suvartokime maistui. Tankiai auginami špinatai anksti pradeda žydėti, todėl pablogėja ko­kybė. Kadangi špinatai greit užauga, taupant že­mę, pavasarį juos galima sėti į kitų, lėtai augan­čių daržovių (žirnių, pupų, porų) tarpueilius.

Norėdami ilgesnį laiką turėti geros kokybės špinatų, juos sekime keletą kartų. Nuėmę anks­tyvųjų špinatų derlių, į tą plotą galime sėti agur­kus, sodinti pomidorus.