auginami dėl galvučių ir laiškų. Galvutėje yra baltymų, celiuliozės, mineralinių druskų. Valgomieji svogūnai skirstomi į aštriuosius, pusaštrius ir saldžiuosius. Aštrų skonį svogūnams teikia eteriniai aliejai. Svogūnuose yra 10 mg% vitamino C. Turi dezinfekuojamųjų (baktericidinių) ir antiskorbutinių savybių. Plačiai vartojami žali svogūnų laiškai. Jie turi 30 mg% vitamino C ir karotino (provitamino A). Laiškus galima auginti ištisus metus — tuo svogūnai didžiai vertingi. Maistui laiškai vartojami švieži, be to, ir įdarams daryti. Geriausi laiškai būna svogūnų sėjinukų, t.y. smulkių valgomųjų svogūnų galvučių. Svogūnų laiškai pjaunami, kai užauga 35—40 cm ilgio. Jie laikomi vėsiai, vasarą — ne ilgiau kaip 3 dienas, nes greitai vysta ir gelsta. 0°C temperatūroje svogūnų laiškus be išvaizdos ir skonio pakitimų galima laikyti iki 10 dienų.
Lietuvoje daugiausia auginama aštriųjų svogūnų veislė ‘Besonovskij’, pusaštrių — ‘Citau’, ‘Danilovo 301’, saldžiųjų svogūnų — ‘Lietuvos didieji’.
Dirva. Svogūnai gerai dera priesmėlio ir puveningoje, nešlapioje lengvo priemolio dirvoje. Jiems parenkama aukštoka, greitai džiūstantį dirva. Geriausiai auga neutralios reakcijos dirvoje, kurią reikia suarti arba sukasti iš rudens. Pavasarį dirva negiliai (8— 10 cm) supurenama. Svogūnus reikia auginti po organinėmis trąšomis patręštų daržovių. Šviežiai mėšlu patręštoje dirvoje pasėti arba pasodinti svogūnai iki rudens nespėja subręsti. Be to, tokius svogūnus labiau puola svogūninės musės. Svogūnams skirtą lengvą dirvą iš rudens galima patręšti perpuvusiu mėšlu, taip pat išberti mineralinių trąšų: 40 g superfosfato ar 30 g kalio chlorido į 1 m2, pavasarį — 20 g amonio salietros.
Auginimo būdai. Svogūnus galima auginti daigais, iš sėklų, sėjinukų ir galvučių. Jeigu dirva gera ir turima daigių sėklų, o pavasaris ankstyvas, patartina auginti iš sėklų, nes šis auginimo būdas ekonomiškiausias — galvutės išauga per 1 vegetaciją. Jeigu dirva sunkesnė, auginama iš sėjinukų. Šiuo būdu auginami svogūnai anksčiausiai subręsta. Vegetatyviškai auginami svogūnai gerai išsilaiko iki vėlyvo pavasario. Iš daigų daugiausia auginami saldžiųjų veislių salotiniai svogūnai, kurie yra neaštraus skonio ir dažnai valgomi žali.
Auginimas iš sėklų. Svogūnų sėklos turi kietą raginį apvalkalą, todėl labai lėtai brinksta ir dygsta. Pasėtos į drėgną, prieš sėją neparengtą dirvą svogūnų sėklos sudygsta po 14— 16 dienų, o sausesnėje dirvoje — po mėnesio. Todėl sėklą prieš sėją patartina 18—24 h
mirkyti vandenyje, geriausiai tekančiame (arba keisti vandenį 2—3 kartus), daiginti. Pavasarį, kai tik nutirpsta sniegas, dirvą reikia išlyginti, supurenti 10 cm sluoksnį ir sėti, geriausiai balandžio viduryje. Jeigu dėl kurių nors priežasčių laiku nepasėjama, vėliau (gegužės mėnesį) sėti neverta, nes išauga prastos galvutės, kurios blogai laikosi žiemą. Sėjama eilėmis kas 20 cm. Piktžolės dažnai sudygsta anksčiau už svogūnus. Todėl patartina kartu su svogūnais eilėse pasėti ridikėlių, salotų. Jie greit sudygsta ir, kai išryškėja eilės, tarpueiliai purenami. Kai svogūnų daigai turi 2—3 tikruosius lapelius, retinama kas 2— 3 cm. Antrą kartą retinama, kai laiškai” yra 15 cm aukščio, 6—8 cm tarpais. Išrautų svogūnų laiškus galima vartoti maistui.
Auginimas daigais. Svogūnų daigai auginami inspektuose arba šiltlysvėse. inspektą sėjami kovo vidury, į šiltlysves — balandžio pradžioje kas 6 cm į 1—1,5 cm gylio griovelius. Pasėjus užlyginama, gerai palaistomą. Daigams paūgėjus, purenami tarpueiliai, ravimos piktžolės. Tręšiama, kai svogūnai išleidžia antrą laišką: 20 g amonio salietros, 10 g superfosfato, 40 g kalio chlorido į 10 1 vandens (1,5 m2). Daigai sodinami į lauką, kai prie kaklelio jie yra žąsies plunksnos storio ir 15—20 cm aukščio. Prieš sodinant laiškus ir šakneles reikia patrumpinti. Laiškai paliekami 10—12 cm, o šaknelės 2—3 cm ilgio. Sodinama balandžio pabaigoje—gegužės pradžioje eilėmis kas 6 cm (tarpueiliai 20 cm).
Auginimas iš sėjinukų. Sėklos sėjamos tuo pačiu laiku (gluosniui pražydus), kaip ir auginant galvutėmis, kas 8—10 cm, tarpueiliai 20 cm (1 m2 reikia 10 g sėklų). Sėjinukai raunami, kai 10% laiškų pagula. Giedru oru nurauti sėjinukai 1—2 savaites džiovinami lauke. Baigiama džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje. Sudžiūvę laiškai nutraukiami, sėjinukai išrūšiuojami pagal dydį: iki 3 cm skersmens sėjinukai kitais metais tinkami galvutėms auginti, o didesnius galima vartoti maistui arba laiškams auginti. Per žiemą jie laikomi 15—20°C temperatūroje. Pasėjus 1 m2 sėjinukų, kitais metais galima apsodinti 10 m2. Sėjinukai sodinami balandžio pabaigoje— gegužės pradžioje. Auginant daugializdes svogūnų veisles, pvz., ‘Besonovskij’, sodinama kas 10 cm, o auginant vienalizdes, pvz., ‘Lietuvos didieji’,— kas 6—7 cm (1 cm gyliu).
Auginimas iš galvučių. Taip dauginami vietinių veislių svogūnai. Galvutės viršūnes patartina nupjauti tik tada, kai norima greitai išsiauginti laiškų. Kad šaknys greičiau augtų, reikia nulupti sausus lukštus. Galima nupjauti dalį sukietėjusio šaknies dugnelio, pamirkyti galvutes vandenyje arba praskiestame karvių mėšle. Stambios daugializdes galvutės išaugina daug mažų galvučių, todėl prieš sodinant pjaustomos į dalis. Iš atpjautos galvutės dalies išauga 2—4 didelės galvos.
Priežiūra ir rovimas. Per vasarą svogūnai ravimi 3—5 kartus. Sausu karštu oru vasaros pradžioje patartina laistyti kas 10—15 dienų,
sumirkant dirvą ne mažiau kaip iki 15—20 cm gyliu. Po laistymo purenami tarpueiliai. Laistyti baigiama mėnesį prieš derliaus nuėmimą. Svogūnai papildomai tręšiami amonio salietra (10 g į 1 m2): sėjinukai — kai suželia (laiškai 10 cm ilgio), daigai — kai prigyja, sėti iš sėklų— kai išauga 2—3 laiškai (išretinus). Tręšti ne vėliau kaip iki birželio vidurio, nes vėliau tręšiamų svogūnų pailgėja vegetacija. Svogūnai raunami rugpjūčio pabaigoje, kai daugiau kaip pusė laiškų nuvysta. Nurauti svogūnai sudedami ant lysvių ir 6—10 dienų laikomi lauke, kur jie gerai išdžiūsta ir užsidaro galvučių kaklelis. Tik gerai išdžiovinti svogūnai gali laikytis per žiemą. Išdžiūvę svogūnai laikomi dėžutėse arba supinami į kasas.
