Žirniai

žirniai
žirniai

Žirniai

Dėl žirnių kilmės vieningos nuomonės nėra. Vie­ni autoriai teigia, kad jie kilę iš Afrikos, kiti jų tėvyne laiko pietų Rusiją, Krymą, Kaukazą, Juo­dosios jūros pakrantes, Vidurinę Aziją, Indiją, Iraną ir Etiopiją, kadangi šiose vietose iki šiol auga laukiniai žirniai.

2irniai Šveicarijoje buvo auginami akmens amžiuje. Daug buvo auginama Senojoje Indijoje ir Senojoje Kinijoje, kur buvo laikomi derlingu­mo ir turtingumo simboliu.

Senovės Graikijoje bei Romoje žirniai buvo nepakeičiamas maistas neturtingiesiems. Iš pa­prastųjų žirnių XVI a. buvo išvesti saldūs žalieji žirniai. Pirmieji juos sėkmingai pradėjo auginti olandai. Vokietijoje daug žirnių buvo auginama Karolio Didžiojo valdymo metais (viduramžių pra­džioje). XIX a. vokiečių kareivių kasdieniniu mais­to produktu buvo žirnių dešra. XVI a. žirnius su pakepintais lašiniais Prancūzijoje mielai valgė ir karaliai, ir paprasti miestiečiai.

Anglijoje žirniai dar buvo didelė retenybė, tačiau XVII a. jau auginami prie Londono esan­čiuose daržuose. Iki šių dienų ten be žirnių ne­apsieina iškilmingi pietūs. Vokietijoje tuo laiku, kad paskatintų žmones auginti žirnius, buvo ski riama speciali premija už į turgų pristatytą pirmą žirnių krepšį. Lietuvoje pradėti auginti maždaug prieš 400 metų. Iš pradžių buvo paplitę dirviniai žirniai (peliuškos). Jų sėklos rudos arba rainos, žiedai rausvai violetiniai. Dabar mūsų sklypuose auginami tik daržo žirniai, kurių sėklos baltai gelsvos arba žalsvos spalvos, o žiedai balti. Tai mėgstamiausia vaikų daržovė.

Žirniai, kaip ir kiti ankštiniai augalai, yra maistingi, kaloringi. Juose yra cukraus, krakmolo, azotinių medžiagų, celiuliozės, vitaminų: C, PP, B1, B2, karotino (provitamino A). Be to, daržo žirniuose gausu kalio, fosforo, magnio, geležies ir kalcio druskų. Baltymų yra ne mažiau negu mėsoje, o svarbiausia, kad juose yra žmogaus or­ganizmui labai reikalingų aminorūgščių.

Subrendę žirniai valgomi virti, dedami į įvai­rias mišraines, konservuojami. Nesubrendusios ža­lios sėklos valgomos šviežios ir konservuotos. Konservuoti žirneliai tinka prie mėsos, žuvies bei kitų patiekalų.

Žalieji žirneliai dėl vertingų maistinių savy­bių dažnai skiriami dietinei mitybai. Gydymo tiks­lams plačiai netaikomi. Liaudies medicinoje žir­nių virkščių arba sėklų nuoviras vartojamas kaip šlapimą varanti priemonė gydant inkstų akmenli­gę. Žirnių miltų kompresai minkština šunvotes.

Auginimo sąlygoms žirniai nereiklūs, tačiau nemėgsta rūgščių dirvų. Sėjami anksti pavasarį, nes vėliau pasėtus puola kenkėjai. Sėjami 5-6 cm gyliu. Žirniai pradeda dygti esant 4-8 °C, o jų lapai ir stiebai pakenčia iki 6 °C šalnas. Darže žir­nius geriausia sėti išilgai lysvės dviem eilėmis, paliekant nuo kraštų 10 cm atstumą. Kad žirniai augdami neišgultų, lysvėje iš vidaus pusės susmei­kime atramas. Pirmiau, jeigu reikia, išretinkime, išravėkime ir supurenkime tarpus. Retindami pa­likime tarp augalų 13-15 cm tarpus.

Taip pat skaitykite: