Svarbiausia sąlyga gėlėms augti yra tinkama ir laiku atliekama priežiūra. Pagrindiniai gėlių auginimo ir priežiūros darbai lauke yra tokie: dirvos dirbimas, gėlių sodinimas, gėlių atsodinimas, laistymas, tręšimas, dirvos purenimas ir ravėjimas.
Dirvos dirbimas. Gėlės reikalauja iš dirvos lengvai įsisavinamų maisto medžiagų ir pakankamai drėgmės.
Tačiau ne visos dirvos joms yra tinkamos. Lengvose smėlio dirvose gėlės neranda pakankamai nei maisto medžiagų, nei drėgmės. Tokiose dirvose organinės medžiagos greitai supūva ir virsta mineraliniais junginiais, kurie, stipresniam lietui palijus, greitai ištirpsta ir išsiplauna į gilesnius sluoksnius, kur gėlių šaknys jų nebepajėgia pasiekti. Todėl lengvos smėlio dirvos be atitinkamo pagerinimo gėlėms netinka. Sunkieji moliai gėlėms irgi netinka, nes tokiose dirvose dėl oro stokos organinės trąšos lėtai pūva. Trūkstant dirvoje oro, veikia žalingos anaerobinės bakterijos, kurios maisto medžiagas paverčia gėlėms neprieinamais junginiais.
Gėlėms geriausiai tinka priesmėlių, priemolių ir lengvųjų molių dirvos.
Priesmėlių dirvos pavasarį greičiau išdžiūsta ir įšyla. Nors. priesmėliai nedaug turi maisto medžiagų, bet, duodant pakankamai perpuvusio mėšlo, jų savybės pagerėja, ypač drėgmės palaikymo atžvilgiu.
Priemolių ir lengvųjų molių dirvos turį pakankamai maisto ir drėgmės. Be to, juose lengviau galima sudaryti ir palaikyti trupininę struktūrą. Todėl priemolių ir lengvųjų molių dirvos gėlėms auginti yra tinkamiausios.
Gėlės nemėgsta šlapių dirvų, todėl joms skirtą dirvą reikia nusausinti, gruntinis vanduo turi būti ne aukščiau kaip 1,5 m nuo dirvos paviršiaus.
Dirvos reakcija taip pat labai svarbi sąlyga gėlėms augti ir vystytis. Dauguma gėlių reikalauja neutralios reakcijos. Silpnai rūgščią reakciją pakelia, petunijos, saulutės, vilkdalgiai. Rūgšti dirvos reakcija ir struktūra taisoma, dirvą kalkinant, tręšiant organinėmis ti ąsomis ir intensyviai dirbant.
Dirvos dirbimu sudaromos palankiausios sąlygos drėgmei, orui,, maisto medžiagoms susikaupti ir trupininei struktūrai susidaryti. Tokios sąlygos susidarys tada, kai visas dirbamasis sluoksnis bus sutrupintas ir supurentas. Jame negali būti nei stambių grumstų, nei dulkių. Tokioje dirvoje ne tik gėlių šaknys laisvai augs ir skleisis visomis kryptimis, bet jos ten ras pakankamai drėgmės, šilumos, oro ir maisto medžiagų.
Dirva dirbama mažuose plotuose, apverčiant žemę kastuvu, o dideliuose — plūgais.
Dirva apverčiama rudenį. Vienametėms gėlėms apvertimo gylis— 18—20 cm, o daugiametėms — 20—50 cm. Apverčiant dirvą,, dažniausiai krečiamas iš inspektų išimtas mėšlas arba pūdinys,, kurie įterpiami 10—20 cm gyliu.
Pavasarį dideliuose plotuose, kai tik pradžiūsta dirva, akėjama įstrižai arimo vagų. Akėčiomis sunaikinamos išdygusios piktžolės ir suardoma susidariusi pluta. Mažuose plotuose, kur negalima akėti, dirva purenama geležiniu grėbliu.
Po lietingo rudens, nešaltos žiemos, šlapio pavasario dirva būna tiek supuolusi, kad pavasarį ją reikia arti ar perkasti kastuvu. Pavasarį ariama arba kasama negiliai — 12—15 cm gyliu, po to akėjama ir išlyginama geležiniu grėbliu. Gėlės sėjamos arba sodina- . mos į šviežiai supurentą, drėgną dirvą.
Gėlių sodinimas. Kai pavasarį vienamečių gėlių daigai paūgėja ir praeina šalnų pavojus, jie sodinami į nuolatinę vietą. Smailiuoju smaigelio galu padaroma duobutė ir į ją įleidžiamas daigas taip, kad jo šaknys nebūtų užsirietusios į viršų. Daigai iš inspekto ar kilos vielos išraunami su žeme. Kai raunant žemė nuo šaknų nu-kratoma, su ja kartu nubyra ir smulkiosios daigo šaknelės, tokie daigai sunkiau prigyja. Kad žemė ant šaknelių geriau laikytųsi, prieš raunant reikia daigus gerai palaistyti.
Tokiu pat būdu sodinami ir dvimečių gėlių daigai, tik juos galima sodinti labai anksti pavasarį, nes nebijo šalnų. Dvimetės gėlės sodinamos ir rudenį.
Daugiametės gėlės (seni kerai) persodinamos ramybės būklėje. Sodinant keras dalijamas į 3—4 dalis. Pavasarį žydinčios daugiametės gėlės persodinamos rudenį, o žydinčios rudenį — pavasarį. Jauni daugiamečių gėlių daigai, išauginti iš sėklų, taip pat sodinami rudenį ir pavasarį.
Daugiametės gėlės vienoje vietoje gerai auga 3—4 metus. Pasodintas gėles reikia tuojau gausiai palaistyti. Gėlių atsodinimas. Iš pasodintų į nuolatinę vietą vienamečių gėlių daigų (klomboje, lysvelėje) visada atsiranda neprigijusių, ‘ kurmių išraustų, nulaužtų ir šiaip silpnai augančių. Tokius daigus reikia pakeisti naujais — atsodinti.
Atsodinimui visada reikia užauginti bent 30% daigų daugiau, negu jų buvo užplanuota.
Laistymas. Karščių metu lauke augančios gėlės laistomos kasdien rytą ir vakare. Laistymas dieną dažniausiai jokios naudos gėlėms neatneša, nes vanduo, patekęs ant įkaitusios dirvos paviršiaus, dar gėlių šaknų nepasiekęs, išgaruoja.
Laistyti reikia tiek, kad dirva vandens prisigertų pakankamai, nes kitaip viršutinis žemės sluoksnis bus drėgnas, o apatinis sausas. Mažai laistomos gėlės silpniau auga, žydi smulkesniais žiedais ir greičiau peržydi. Dėl nepakankamo laistymo labiausiai nukenčia vienametės, dvimetės ir daugiametės gėlės, turinčios silpnas, dirvos paviršiuje pasiskleidusias šaknis. Daugiametės gėlės, turinčios ilgas, giliai dirvoje esančias šaknis, laistymo trūkumą mažiau
pajaučia.
Laistymui naudojami laistytuvai, šliaukos arba specialios laistymui mašinos.
Drėgmės sukaupimui ir jos palaikymui naudinga dirvą mul-čiuoti (daigyne). Mulčiuotoje dirvoje išgaruoja mažiau vandens, dirvos paviršiuje nesusidaro plutelė, mikroorganizmai esti veiklesni, neauga piktžolės. Tam tikslui galima naudoti durpes, iš inspektų išimtą mėšlą, apipuvusius smulkiai supiaustytus šiaudus ir apipuvusias medžių piuvenas. Mulčiuojama medžiaga paskleidžiama dirvos paviršiuje 5—8 cm sluoksniu. Gėlynuose mulčiuota dirva neestetiškai atrodo.
Dirvos purenimas ir ravėjimas. Sunkesnėse dirvose po lietaus arba palaisčius susidaro plutelė. Plutelei susidarius, dirva greičiau džiūsta ir sunkiau į ją patenka oras. Todėl dirvos paviršių reikia supurenti rankiniu arba arkliniu planetų, kauptuku. Tarpuose tarp kiliminių gėlių purenama katpėdėmis, tripirščiais arba penkia-pirščiais purentuvėliais. Purenant kartu naikinamos ir piktžolės. Jos lengvai sunaikina mos, ypač vienametės, minėtais įrankiais arba išraunamos rankomis su visomis šaknimis. Įrankiai yra efektyvesni tik tada, kai jie panaudojami, piktžolėms pasirodžius.
Ravėjimų skaičius priklauso nuo piktžolių kiekio. Ravėti naudingiau sausoje dirvoje, nes tuo atveju nurautos piktžolės greičiau žūva.
