Gėlių dauginimas sėklomis

Sėklas subrandina beveik visos vienmetės ir dvimetės, kai kurios šiltnamiuose augančios gėlės, taip pat daugelis daugiamečių gėlių.

Sėklomis gėlės padauginamos greitai ir dideliais kiekiais, tačiau jos nevienodai perduoda motininius požymius. Ypač įvairuoja kryžmadulkių augalų palikuonys. Tačiau gėlių kryžminimas yra pagrindinis metodas hibridinėms sėkloms gauti, iš kurių išauginami selekciniai sėjinukai.

Vešlūs augalai išaugs tik iš geros kokybės sėklų. Taigi visų pirma jas reikia išauginti, subrandinti ir surinkti. Gėlių sėklų augintojai turi būti susipažinę su gėlių biologinėmis savybėmis – kurios iš jų yra savidulkės, kurios kryžmadulkės. Savidulkėms gėlėms (ratiliams, kvapiesiems pelėžirniams, leukonijoms, lubinams, pupelėms) reikia 5 m erdvinės izoliacijos.

Kai kurios gėlės pasižymi tiek savidulka, tiek kryžmadulka. Tai sausučiai, sagutės, rugiagėlės, Sabo grupės gvazdikai, šlamučiai, godecijos, gomfrenos, laumakės, aubretės ir kt. Šių kultūrų erdvinė izoliacija – 50-100 m. Nemažai yra kryžmadulkių gėlių, kurioms erdvinės izoliacijos reikia apie 200 m. Tai žydrūniai, burnočiai, serenčiai, trumpakuodės, kiniškieji gvazdikai, medetkos, malopės, dekoratyvinės saulėgrąžos ir kt.

Gėlių sėklų augintojas turi įvertinti turimo sklypo dydį ir galimybes jame išauginti grynaveislę sėklinę medžiagą, todėl, prieš užsiimant gėlių sėklininkyste, reikia apgalvotai pasirinkti gėlių sortimentą.

Gėlių sėklos renkamos saulėtomis dienomis, pasiekusios vaškinę brandą. Vėdryninių šeimos augalų (šilagėlių, adonių, pentinių, kurpelių, vingirių ir kt.) sėklos geriau sudygsta tuoj pat pasėtos, ilgiau sandėliuotas jau reikia stratifikuoti.

Surinktos sėklos supilamos į popierinius arba medžiaginius maišelius, užrašomas augalo pavadinimas ir sėklų surinkimo data. Ne visai subrendusios paliekamos sėklojuose taip JOS geriau sunoks. Nevienodu laiku subręstančios gėlių sėklos renkamos atrankiniu būdu. Išdžiovintos iki 14-16% drėgmės, jos sandėliuojamos gerai vėdinamose apsaugotose nuo graužikų patalpose.

Gėlių sėja. Gėlių sėjai tinka įvairios žemes ir jų mišiniai. Plačiausiai naudojama lapinė ir lengva komposlinė žemė arba šių žemių mišiniai su smėliu ar kitomis žemėmis. Beveik visoms vienmetėms ir daugiametėms gėlėms tinka žemių mišiniai iš dalies kompostinės žemės ir 0,5 dalies smėlio arba dalies kompostinės žemės ir 0,8 dalies smėlio. Smulkioms begonijų ir kitų gėlių sėkloms sėti sudaromas žemių mišinys iš dalies lapinės, dalies kompostinės žemės ir 0,5 dalies smėlio. Į samanines durpes pridedama kreidos, taip sumažinamas jų rūgštingumas. Atsižvelgiant į sėjamų gėlių rūšį, durpės patręšiamos atitinkamomis mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Individualiuose ūkiuose gėlių sėjai geriausia paruošti pakankamą kiekį kompostinės ir lapinės žemės. Ji ir jos mišiniai persijojami pro sietelius, kurių akučių dydžiai 2×2 mm, 3×3 mm (smulkiasėklėms gėlėms) ir 4×4 mm, 5×5 mm (stambiasėklėms gėlėms). Smulkios struktūros žemės netinka, nes greitai supuola.

Sėjama į 60x30x5 cm dėžutes (tinka lengvos nuo daržovių ir vaisių panašių matmenų importinės dėžutės). Galite panaudoti molinius, plastmasinius vazonėlius arba plokščias lėkštes (jei sėjate nedaug ir sėklos smulkios). Dėžutės, vazonai, lėkštutės turi būti išdezinfekuoti fungicidais arba išplauti karštu vandeniu. Kad dėžutėje ar vazonėlyje nesusilaikytų vanduo, ant dugno iš vazono šukių, rupesnio žvyro arba stambesnės struktūros žemės įrengiamas drenažas.

Svarbu!

žemė dėžutėje, į kurią sėjamos gėlių sėklos, turi būti suspausta lentele. Žemė spaudžiama nuo kraštų į dėžutės vidurį;

žemė, į kurią sėjamos smulkios gėlių sėklos, taip pat suspaudžiama lentele, kad joje ilgiau išsilaikytų drėgmė ir būtų geresnės sąlygos sėkloms sudygti;

sėklos geriau sudygs, jei lysves ar dėžutes, į kurias jos pasėtos, uždengsite plėvele arba stiklu. Lysves labai tinka užtraukti agroplėvele.

Sėjimo gylis priklauso nuo sėklų dydžio. Smulkios sekios lengvai įspaudžiamos lentele, stambesnes užberiamos pei smulkų sietą persijota žeme, kuri suspaudžiama lentele, Stambios gėlių sėklos užpilamos smulkiai persijotomis žemėmis taip, kad žemės sluok­snelis būtų 5-6 sėklų storio. Pasėlis palaistomas: smulkios, žemės paviršiuje pasėtos sėklos – pulverizatoriumi, vidutinio dydžio ir stam­bios, pasėtos giliau – laistytuvu, kurio galvutė su smulkiu sieteliu.

Svarbu!

greičiau išdžiūsta dėžučių ir vazonėlių knisiai, todėl jie laistomi gausiau;

kad sėkloms dygti pakaktų drėgmės, po dėžutėmis ar vazonėliais papilama durpių;

priedanga (stiklas ar plėvelė) rytais ar vakarais nuimama, pravėdinama ir vėl uždengiama kita puse, kad nudžiūtų susikondensavusio vandens lašai. Sudygus sėkloms, priedangos nuimamos.

Gėlių sėklos gali būti sėjamos pakrikai, eilutėmis, išdėstant pirštais arba iš maišelio i nuolatinę vietą. Norint tolygiau pasėti, smulkias sėklas galima sumaišyti su durpėmis ar lapine žeme. Tuomet sėklų papildomai užpilti žeme nereikia.

Kai kurių gėlių sėklos prieš sėjimą apdorojamos: ilgai nedygstančios ir kietais lukštais stratifikuojamos, mirkomos karštame vandenyje, paveikiamos chemikalais, mechaniniu būdu ir jarovizuojamos.

Sėklos stratifikavimas (lotyniškai stratus – “sluoksniuotas”) yra pagrįstas optimalių gemalui sudygti sąlygų sudarymu. Stratifikavimui naudojamas rupus smėlis arba durpės. Vienai daliai sėklų imama trys dalys žemių. Komponentai sudrėkinami ir sumaišomi su sėklomis. Supilama į dėžutes arba vazonėlius, kartais į sintetinių plėvelių maišelius ir, kas 10-15 dienų pamaišant, prireikus papildomai sudrėkinant, laikoma, iki pradės dygti. Stratifikavimo metu palaikoma 2-5 °C temperatūra, pradėjus sėkloms dygti, jei dar negalima sėti, jos išnešamos į vėsesnes patalpas. Stratifikavimo laikas atskiroms gėlių sėkloms skirtingas. Dažniausiai šiuo būdu daiginamos sumedėjusių bijūnų, eleborų, adonių, vingirių sėklos.

Karštame vandenyje mirkomos turinčios storą luobelę palmių, kanų sėklos. Jos sudedamos i maišelius ir 12-48 valandas laikomos 80 °C temperatūros vandenyje, po to kelias sekundes įmerkiamos į šaltą vandenį. Šių gėlių sėklų dygimą pagreitina ir 2-3% druskos arba sieros rūgšties poveikis – rūgščių tirpale mirkoma 10-12 valandų.

Sėklų jarovizavimas taikomas gėlėms, kurių ilgesnis ramybės periodas. Jos jarovizuojamos 10-15 dienų prieš sėją – išbrinkintos ir pradėjusios dygti nešamos į rūsį ir 7-10 dienų laikomos 1-3 °C temperatūroje. Po to sėjama.

Gėlių sėjimo laikas priklauso nuo jų biologinės grupės: vegetacijos periodo ilgio, norimo žydėjimo laiko bei metinio vystymosi ciklo.

Vienmetės, ilgos vegetacijos gėlės (begonijos, petunijos, verbenos, žioveiniai, šalavijai ir kt.) sėjamos vasario-kovo mėnesiais, sužysta praėjus 4-5 mėnesiams nuo sėjos. Pajūrinės lobularijos, laumakės, nasturtės, rudgrūdėlės sėjamos balandžio-gegužės mėnesiais į inspektus ar tiesiai į daigynines lysves, pražysta praėjus 2-3 mėnesiams po sėjos. Kai kurios vienmetės gėlės gali būti sėjamos rudenį (kochijos, ešolcijos, skaisteniai, burnočiai ir kt.).

Dvimetės gėlės sėjamos gegužės-birželio mėnesiais. Gegužės mėnesį sėjami dvimečiai gvazdikai, piliarožės, saulutės, darželiniai katilėliai, o darželines našlaites galima sėti birželio pabaigoje -liepos pradžioje iš tų metų sėklų derliaus.

Beveik visos daugiametės lauko gėlės sėjamos gegužės mėnesį į inspektus arba daigynines lysves, išskyrus greitai sėklų daigumą prarandančias gėles (eleborus, adonius, šilagėles), kurios sėjamos rudenį arba tik surinkus sėklas.

Šiltnaminės ir kambarinės gėlės sėjamos atsižvelgiant į jų vystymosi ciklą: gruodžio-sausio mėnesiais gumbinės begonijos, hibridinės gloksinijos, persikiniai ciklamenai, smidrai ir kt., birželio-liepos mėnesiais švelniosios raktažolės, hibridinės žilės ir gerberos. Ištisus metus galima sėti tauriąsias raktažoles. Daugelio kambarinių gėlių sėja sutampa su intensyvaus augimo pradžia -pavasariu.

Kai kurios gėlės (aguonos, ešolcijos, grakščiosios gubojos, kvapieji pelėžirniai, nasturtės) nemėgsta persodinimo, todėl sėjamos į nuolatinę vietą, vėliau daigai praretinami, kad susidarytų palankios augimo sąlygos. 1, 2 lentelėse pateikiama kai kurių lauko gėlių charakteristika.

Daigų pikavimas. Jaunų augalų (daigų) persodinimas panaudojant kuolelį (smaigelį) vadinamas pikavimu (pranc. piąuet -“kuolas”, “mietas”, “kuolelis”). Tai ypač svarbus augalų priežiūros elementas šiltnamiuose. Čia daigams suteikiama daugiau erdvės, šviesos, maisto medžiagų, sustiprinamos jų šaknys. Paprastai daigai pikuojami išaugus pirmiems tikriesiems lapeliams. Patįsę, etiolizuoti daigeliai pikuojami iki sėklaskilčių, tuomet jie sustiprėja. Pikuoti reikia rūpestingai, nesulaužant daigelių. Jie išimami smaigeliu, prieš tai suliejus žemę, kurioje daigeliai augo, ir sodinami i iš anksto padarytas duobutes taip, kad neužsilenktų šaknys. Smaigeliu gerai prie šaknų prispaudžiama žemė, jis smeigiamas šalia daigelio smailiu kampu. Per ilgos šaknys sutrumpinamos, tuomet geriau vystosi šoninės šaknys bei šakniaplaukiai (25 pav.).

Kai kurių gėlių rūšių daigai pikuojami po kelis kartus: pavyzdžiui, begonijos, raktažolės, ciklamenai, kalceolarijos, ramondos pirmą kartą, kai pradeda leisti trečiąjį lapeli, antrą kartą -praėjus 2-3 savaitėms po pirmojo. Tačiau dauguma gėlių pikuojamos vieną kartą: šiltnaminių, ilgos vegetacijos vienmečių lauko gėlių daigai – į inspektus arba dėžutes šiltnamiuose, o tipiškų vienmečių ir daugiamečių gėlių – į daigynines lysves.

Smulkūs daigai (begonijų, lobelijų, gloksinijų, kalceolarijų, dantytųjų raktažolių ir kt.) iškeliami smaigeliu, paimami mediniu, iš pagaliuko padarytu pincetu ir sodinami dėžutėje į iš anksto padarytą duobutę.

Stambesni daigai išimami pirštais, pakeliami smaigeliu ir pernešami į pikavimo dėžutę. Pikuojama kas 2-4 cm šachmatine tvarka. Atstumas tarp daigų priklauso nuo daigų dydžio ir jų augimo intensyvumo. Išpikuoti daigai palaistomi ir, kol prigyja, laikomi pavėsyje.

Žemė pikavimo dėžutėje ir daigyninėse lysvėse lengvai suspaudžiama, kad daigeliai geriau įsitvirtintų ir pagerėtų drėgmės režimas žemės paviršiuje.

Smulkūs, mažai besišakojantys lobelijų, lobularijų, kai kurių šilokų daigeliai pikuojami po kelis. Tuomet greičiau susiformuoja kereliai ir jie būna gražesni.

Daugumą lauko gėlių geriausia sėti ir pikuoti i vidutinio ankstyvumo arba vėlyvuosius inspektus. Atšalus orui ar susidarius kitiems nepalankiems aplinkos veiksniams, augalus inspektuose galima pridengti langais. Į inspekto langą vidutiniškai išpikuojama 800-1200 daigų. Juos reikia palaistyti ir pirmąsias 2-3 dienas saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.

Taip pat skaitykite: