GĖLLŲ DERINIMAS GĖLYNUOSE
Harmoningas gėlynas tik tada, kai gėlės tinkamai suderintos pagal aukštį, habitą, faktūrą, spalvas, jaučiasi kompozicijos rimtas ir gėlyno bei
aplinkos kompozicinė pusiausvyra. Įdomesnis gėlynas sukuriamas spalvų ir formų kontrastais, sudarančiais akcentus su gėlyną visuma.
Vienmečių gėlių bioekologinė reakcija susilpnėjusi arba labai tapati (pavyzdžiui, daugelis vienmečių gėlių yra šviesaomėgės ), 0 daugiamečių
poreikiai aplinkai nevienodi, todėl sortimentuose reikia rinktis gėlių rūšis, augančias panašiomis sąlygomis.
Gėlių aukštis
Gėlių aukštis priklauso nuo augalo rūšies savybių bei agrotechnikos. Įvertinamas augalui Žydint. Gėlininkai augalo aukštį graduoja 20 cm
intervalais. Skiriamos šios gėlių aukščio kategorijos:
1-20 cm – kiliminės žemaūgės;
21-40 cm – kiliminės aukštaūgės; ~.
41-60 cm – vidutinio ūgio;
61-80 cm – pusiau aukštaūgės;
81-100 cm – aukštaūgės;
101 ir aukštesnės – labai aukštos.
Kiliminės žemaūgės gėlės yra tokios, kurių stiebai driekiasi žeme arba kurios turi nedideles lapą skroteles. Tai ylalapiai flioksai, daugiametės saulutės, perkūnropės, švitrės, anksto uoliniai, kaukaziniai, baltažiedžiai šilokai, šliaužiančiosios vaisginos, žemuogenės ir kt.
Prie kiliminių aukštaūgių gėlių priskiriamos didesnes lapų skroteles auginančios gėlės, tai bergenijos, melsvės, alpiniai astrai, mentūriniai gludai, puošnieji ir amerikiniai auskarėliai, amerikinės ir raudonosios heicheros, dantytosios ir tibetinės raktažolės; visžalės gėlės – kaukaziniai vaistučiai, pūkuotosios glažutės, rudgrūdėlės, plunksnotieji ir žydrieji gvazdikai ir kt.
Daugelis šių grupių gėlių žydi pavasari.
Vidutinio ūgio ir pusiau aukštaūgių gėlių grupei priklauso dauguma vasarą žydinčių gėlių – hibridinės gajardijos, didžiagraižės baltagalvės, plaukuotosios ir dvispalvės rudbekijos, perlamutriniai anafaliai, rytinės aguonos, taip pat daugelis vienmečių gėlių rūšią Tai dažniausiai gėlynuose auginamos gėlės.
Aukštaūgių ir labai aukštą yra mažiau, tai daugelis rudeni žydinčią daugiamečių gėlių – virgininiai ir šiurkščialapiai astrai, hibridinės saulainės, saulakiai, sodiniai pentiniai, hibridinės rykštenės.
Aukštos užauga dvimetės aukštosios piliarožės, vienmetės paprastosios kosmėjos, šluoteliniai burnočiai, ricinmedžiai. Paprastai aukštesnės užauga antroje vasaros pusėje ir rudeni žydinčios gėlės. Ilgiau augdamos ir daugiau saulės globojamos išaugina aukštesnius vegetatyvinius stiebus, jie rudenį pasipuošia žiedais.
Gėlynuose derinant gėles pagal aukšti, svarbu žinoti, iš kurios pusės ir kokio atstumo gėlynas bus apžiūrimas. Aukščiausios gėlės sodinamos toliausiai, joms dažnai sudaromas krūmų fonas. Krūmai kartu apsaugo nuo vėjo. Jei gėlynas apžiūrimas iš kelių pusių ir iš arti – sodinamos žemos gėlės. Jei norime gėlynų arba atskiras jo dalis vizualiai paaukštinti, sudarytiaukščių kontrastus – sodiname aukštaūges gėles. Iš ją galima sudaryti gėlių masyvus didelėse želdynų erdvėse, parkuose. Tačiau aukštaūgės, pasodintos arčiau takų, vizualiai uždengia kitus peizažo elementus.
Spalva
Spalvingi būna gėlių žiedai, lapai, kartais vaisiai. Spalvų skirstymų yra labai įvairių. Floristai skiria achromatines (nespalvingas) ir chromatines (spalvingas) spalvas. Achromatinės spalvos – tai balta ir juoda. Pastarosios gyvojoje gamtoje nėra. Balta spalva neutrali, didina visumą. Ji paryškina ryškias spalvas,
kartu įgauna jų atspalvį ir blukina švelnias spalvas. Daugiausia yra gėlių, žydinčių baltais žiedais (apie 22 proc.). Tai baltagalvės, gubojos,
pakalnutės, totoriniai kermėkai, įvairios šluotelinių flioksų, astilbių, rožių, tulpių veislės, narcizai.
Pagrindinės chromatinės (pirmos eilės) spalvos yra trys: raudona, geltona ir mėlyna. Apie 9 proc. gėlių žydi raudonais žiedais. Šios gėlės labiausiai
išsiskiria iš kitų Tai šalavijai, vasariniai adoniai, visžydės begonijos, paprastosios kosmėjos, hibridinės petunijos, raudonžiedės pupelės ir kt.
Daugiau kaip 20 proc. gėlių žydi geltonais žiedais. Geltona tai šilumos, saulės ir šviesos įspūdžio spalva. Daugelio gėlių, ypač rudeninių, žiedai
geltoni – rykštenių, saulainių, saulakių, jautakių, saulėgrąžų, gludų, burbulių. 13 proc. gėlių žydi mėlynais žiedais. Mėlyna spalva rami, sunki,
griežta, tolinanti, šalta, tačiau pilna energijos. Mėlynai žydi pentiniai, lobelijos, gencijonai, linai. Šių pirmos eilės chromatinių spalvų deriniai patys harmoningiausi irkontrastingiausi. Iš pirmos eilės chromatinių spalvų galime sudaryti antros eilės spalvas: violetinę, žalią ir oranžinę.
Violetinės spalvos gyvojoje gamtoje nedaug. Ji šviesi, tačiau kartu ir liūdna, jungia kitas spalvas, bet gėlynų visumoje neturi vyrauti, nes
vizualiai sukelia liūdną nuotaiką. Violetiniais žiedais žydi saulažiedės daratėlės, pilkosios leukonijos, kvapieji pelėžirniai, hibridinės
petunijos, kininiai ratiliai, krūminiai astrai, hibridines aubretės. Oranžinė spalva šilta, šventinė, ryški ir aktyvi, optiškai priartinanti
šios spalvos gėles. Oranžiniais žiedais žydi kalifornines ešolcijos, darželinės graželės, auksuotosios laumakės, plikastiebės aguonos,
smulkiažiedės chrizantemos, tigrinės lelijos, įvairių veislių tulpės. Žalia spalva – pati ramiausia, pasyviausia, geriausiai jungianti kitų
spalvų derinius. Gamtoje šios spalvos daugiausia. įvairūs gėlynai geriausiai atrodo žaliame vejos fone. Žali atspalviai gali būti skirtingi.
Dažnai gėlių lapai būna su pilku, melsvu, rausvu atspalviu. O ir pati žalia spalva būna skirtingo sodrumo. Vienų gėlių lapai yra tamsiai, kitų –
šviesiai žali. Floristikoje retesnė, tačiau gyvojoje gamtoje gana dažna pilka spalva. Ji neutraliausia, sušvelnina šalia esančias ryškias spalvas. Pilkus lapus turi
perlamutriniai anafaliai, glažutės, katpėdės, pajūriniai ir Puršo kiečiai, pilkosios veronikos. Visos chromatinės spalvos skirstomos į šiltas ir šaltas. Saltos spalvos –
mėlyna, violetinė, šiltos – raudona, geltona, oranžinė. Žalia spalva neutrali, tačiau tamsiai žalia spalva su melsvu atspalviu gali būti
priskirta prie šaltų.
Spalvas gėlynuose suderinti labai sunku. Jos turėtų nesusilieti, o kontrastuoti su takelių plytelių, pastatų, kitų statinių spalva.
Pagrindinės spalvų derinimo taisyklės: išraiškingiausi deriniai – mėlynos, geltonos, raudonos spalvos; artimų spalvų deriniai neharmoningi, pavyzdžiui, mėlyna ir violetinė, raudona ir violetinė ir t.t.; neutralios, kitas spalvas išryškinančios yra balta, pilka ir žalia; šaltos spalvos (mėlyna, violetinė) optiškai vaizdą tolina, o šiltos (raudona, geltona, oranžinė) – artina; gėles derinant reikia laikytis spalvų proporcijų: raudona ir žalia – 1:2, oranžinė ir mėlyna – 1 :3, geltona ir violetinė 1:4; gėlynuose šiltų spalvų gėlės geriausiai atrodys, jei į jas žiūrėsime iš toliau, nes jos vizualiai priartėja, 0 šaltų – iš arčiau, nes jos vizualiai nutolsta;
norint išryškinti kitas gėlių savybes (tankumą, faktūrą), geriau kurti vienspalvius gėlynus, 0 neišraiškingų, vienodų formų gėles (vienmetes) – derinti pagal spalvas; sudarant spalvų grupes, gėles būtina parinkti žydinčias vienu metu, tada labiausiai išryškės spalvą derinys; spalvų deriniai gėlynuose turėtų atsikartoti, tuomet bus sukurtas spalvų ritmas; spalvingą gėlynų foną turėtų sudaryti nežydintysGėlyno centras, akcentai, pusiausvyra, ritmas
Gėlynas turėtų būti vientisa gėlių kompozicija, todėl gėlės sodinamos ne pakrikai, o laikantis tam tikrų taisyklių Pirmiausia numatomas gėlyno
centras ir jame sodinami aukščiausi augalai, sukuriamas kontrastingų spalvų ar formų derinys. Gėlyno centras dažnai būna ir gėlyno akcentas. Akcentai
reikalingi monotoniškumui suardyti arba išryškinti svarbiausią gėlyno vietą, įdomiausią derinį, Jis gali būti viduryje arba kuriame nors krašte.
Jei kompozicinis centras yra gėlyno krašte, tai tas kraštas turėtų šlietis prie pastato arba prie fono (pavyzdžiui, krūmą). Toks gėlynas bus
asimetriškas, tačiau kompozicijos pusiausvyra išlaikyta. Gėlyno pusiausvyrą lemia ne tik derinamą gėlių aukštis, bet ir forma, tankumas bei faktūra,
spalva. Geriausia pusiausvyra yra simetriniuose gėlynuose, įrengiamuose prie baroko ar renesanso laikų pastatų. Sodybose tokie gėlynai yra reti,
nes jie neatitiktų šiuolaikiškų namų architektūros. Tačiau ir pačiame gėlyne turėtų būti pusiausvyros elementų. Tai galima sukurti, pakartojant
gėlyno grandis – kelių augalų derinius. Pasikartojantys gėlių deriniai vadinami kompozicijos ritmu.
Gėlynų kūrimo seka
Gėlynų kūrimo taisyklės:
gėlynui parenkama vieta ir numatomas jo fonas; priklausomai nuo aplinkos, nustatomas gėlyno dydis ir forma; nustatomas gėlyno centras ir suformuojamas jo derinys; kuriamos pagrindinių gėlių grandys, jos gėlyne pakartojamos 2-3 kartus (sukuriamas kompozicinis gėlyno ritmas); grandyse gėlės parenkamos pagal
aukštį, žydėjimo laiką ir žiedų spalvą;
tarpai tarp pagrindinių gėlių grandžių apsodinami lygios faktūros neutraliomis gėlėmis
Gėlynų tipai
Gėlynai gali būti laisvos formos ir geometriniai. Tai pavienės daugiametės gėlės ir vienarūšės jų grupelės, daugiaeilis gėlynas, gėlių grupelės,
masyvai, siauros juostos, lysvaitės ir lysvės. Pavienės daugiametės gėlės arba vienarūšės grupelės sodinamos vejoje. Sodyboje pavienės gėlės sodinamos tam tikriems taškams pabrėžti arba gėlyno pusiausvyrai palaikyti, Tinka tik aukštos, stambios, dekoratyvais lapais ir ryškiais žiedais gėlės – paprastieji arunkai, baltažiedžiai bijūnai, širdiškosios maklėjos, paparčiai, Arendso astilbės, lelijos ir kt. Gėlių grupės dydis ir forma gali būti labai įvairi. Tai priklauso nuo
teritorijos ploto ir gėlių kiekio. Paprastai daugiamečių gėlių grupės vejoje sodinamos prie poilsio vietų, įėjimų į pastatus, takų sankryžų, keliukų, vandens telkinių ir pan. Grupės gali būti derinamos su skulptūra, mažosios architektūros objektais. Dekoratyvias vienarūšes grupes sudaro šluoteliniai flioksai, bijūnai,
pentiniai, aukštaūgiai astrai, vilkdalgiai, viendienės, jurginai. Šios grupės gėlės sodinamos ir mišriuose gėlynuose, tik rožės ir jurginai – atskirai.
Žemaūgių daugiamečių gėlių gėlynus galima įrengti be foninių augalų – jie apžiūrimi iš visų pusių. Aukštaūgių daugiamečių gėlių fonas gali būti
lapuočiai ar spygliuočiai krūmai. Iš žemaūgių daugiamečių gėlių minėtinos raktažolės, žiemės, valdšteinijos, bergenijos, vaisginos, vaistučiai ir kt.
Prie natūralių vandens telkinių galima įrengti laukinių gėlių gėlyną. Čia gali augti geltonieji vilkdalgiai, paparčiai, kai kurios raktažolės,
pelkinės neužmirštuolės, gyslotiniai dumblialaiškiai, švendrai, purienos ir kt.
Daugiaeilis gėlynas (miksborderis) – spalvingas, gėlės jame sodinamos tokios, kad žydėtų visą vegetacijos laikotarpį. Tinkamiausios daugiametės
gėlės. Jų forma gali būti įvairi, priderinta prie kelių, sienų, gyvatvorių, terasų, medžių bei krūmų grupių. gėlės sodinamos dvejopai: vienoje
plokštumoje – kai visos gėlės vienodo aukščio, ir laiptais – kai priekyje sodinamos žemos, 0 toliau vis aukštesnės gėlės.
Gėlių grupelės – tai šaligatvio plytelių, vejos fone pasodintos vienos rūšies, bet skirtingų veislių geometrinių formų gėlių dėmės.
Lysvė – gėlių juosta, platesnė už lysvaitę, ji 2-3 m Abi šios gėlių juostos įrengiamos prie šaligatvio, išilgai tako, patvoriuose, vejos ar partero pakraštyje. Čia sodinamos vienmetės, dvimetės ir daugiametės gėlės, vienarūšės ir mišrios, kaitaliojant vienodais intervalais pagal atitinkamas spalvas. Spalvų dėmės neturi būti labai smulkios. Lysvaitėse lysvėse po šalnų sodinamos šios vienmetės gėlės: begonijos šalavijai, žydriniai, celiozijos, žioveiniai, ratiliai. Sodybose
dažniausiai auginamos dvimetės gėlės – našlaitės, šiurpiniai gvazdikai, saulutės, neužmirštuolės. Lysvės, apsodintos įvairių rūšių, spalvų ir aukščių gėlėmis, vadinamos mišriomis. Augalai jose sodinami laisvai, netaisyklingomis figūromis. Čia dažniausiai auginami ir krūmai. Šios lysvės gali būti ne tik ilgo
stačiakampio formos, bet ir lenktos, su išsikišimais ir įlenkimais. Mišrios lysvės įrengiamos vejoje, prie pastatą sienų, tvorų, pavėsinių, gyvatvorių,
taką šie gėlynai ypač tinka, kai nedideliame plote norima pasodinti įvairesnių gėlių. Čia jos susodinamos taip, kad žydėtų nuo ankstyvo
pavasario iki vėlyvo rudens. Ypač svarbu sudaryti gerą ritmą ir pusiausvyrą. Vienos rūšies, spalvosir vienodo aukščio augalai pasikartoja
ritmiškai, bet netolygiais atstumais. Aukšti augalai sudaro akcentus. Lysvaitė („klomba”) – taisyklingos geometrinės formos (apvalios,
stačiakampio, kvadrato arba jų derinių) gėlynas. Čia sodinamos vienos arba kelių rūšių gėlės, dažniausiai vienmetės, žydinčios vienu metu arba
auginančios dekoratyvius lapus. Lysvaitė gali būti aikštėje, takų susikirtime ir panašiai, Bet netinka žalioje vejoje, laisvoje medžių ir krūmų aplinkoje. Netinka jų
pakraščius puošti sudėtingo profilio keraminėmis detalėmis, dažyti ar balinti ją apdėtų akmenų bei plytų. Šių gėlynų kraštus galima velėnuoti. Paviršius gali būti lygus arba truputį virš žemės paviršiaus.
Lysvaitėse gėlės paprastai keičiamos pavasarį ir vasarą Dažnai sodinamos svogūninės – tulpės, hiacintai, scylės, narcizai,
vienmetės gėlės – šalavijai, ratiliai, žioveiniai, stambiažiedės portulakos, vienmečiai šilokai, dvimetės gėlės – našlaitės, saulutės.
Parteris – tai dekoratyvus želdynas horizontalioje plokštumoje, atvira erdvė su veja, gėlynais, vandens baseinais, monumentaliąja daile. Paprastai į jį žiūrima iš viršaus. gėlės parteryje komponuojamos kaip spalvinės dėmės, todėl svarbiausia nustatyti jų proporcijas, gražiai išdėstyti ir suderinti. Parterems labiausiai tinka žemaūgės gėlės, gražiai žydinčios bei auginančios dekoratyvius lapus (rūtos, melsvės, įvairus šilokai, alternanteros), taip pat visžalis ir karpymui tinkamas krūmas – buksmedis. Nepamainomos spalvingos vienmetės gėlės.
Gėlinės tinka aikštelėms, terasoms, stogams, vidaus kiemeliams puošti. Vazos daromos kilnojamos ir nuolatinės iš betono, keramikos, asbestcemenčio. Gėlėms auginti reikia ne mažiau kaip 30 cm žemės sluoksnio, 0 nedideliems krūmams 50 cm. Jų forma paprasta. Kompozicija sudaroma, grupuojant vazas ir parenkant gėlių asortimentą. Į gėlines sodinti tinka vienmetės ir dvimetės gėlės