GĖLIŲ PRIEŽIŪRA
Vienmečių gėlių gėlynai. Dauguma vienmečių gėlių yra reiklios ir šviesai, ir drėgmei, dirva turi būti puri, gerai įtręšta. Į gėlynus pasodintus daigus laistyti reikia kasdien, kol prigis, dar geriau dirvą mulčiuoti durpėmis arba pūdiniu. Tačiau jei pūdinys užterštas piktžolių sėklomis, juo geriau nemulčiuoti, nes piktžoles ravėti bus papildomas darbas. Vasarą gėlynai laistomi vakare, gausiai. Kai gėlių kerai užskleidžia dirvos paviršių, laistyti galima rečiau. Prisiminkime, kad įvairios gėlių rūšys nevienodai reiklios laistymui. Gausiau palaistę arba po lietaus purename dirvos paviršių, įleisdami šaknims oro vegetacijos metu, augalams prigijus, kas 10-15 dienų patręškime trąšų tirpalais. Vienmečių gėlilį maitinimasis trunka nuo 3 iki 5 mėnesių. Jauniems augalams daugiau reikia azoto, o žiedus kraunantiems ir žydintiems – kalio ir fosforo trąšų. Peržydėjusioms gėlėms maisto medžiagų reikia mažiau.
Norint suformuoti gražius, kompaktiškus gėlių kerus, turime genėti. Vienmečių lauko gėlių kereliai formuojami, pašalinant virš 4-5 lapo viršūnėles. Genimi šalavijai, verbenos, petunijos, žydrūnai ir kt.
Rudenį peržydėjusios nedekoratyvios vienmetės gėlės. išraunamos ir dirva paruošiama kitiems metams. Jei gėlyne numatoma auginti tų pačių rūšių gėles, O jos jautrios per dirvą plintančioms ligoms (pavyzdžiui, ratiliai – pašaknio ligoms), tai dirva dezinfekuojama arba paviršinis jos sluoksnis
pakeičiamas.
Blogai vienmetės gėlės augs ūksmingose vietose. Tik visžydės begonijos, šluotinės kochijos, gvazdikiniai serenčiai, didieji žioveiniai, meksikiniai žydrūniai galės augti pusiau ūksmėje.
Daugiamečių gėlių gėlynai. Naujus daugiamečių gėlių gėlynus geriausia sodinti ankstyvą rudenį arba pavasarį. Daugelis daugiamečių gėlių prigyja per 8-10 dienų. Tiek pat dienų jas rūpestingai laistome. Svarbu gėlynus gerai prižiūrėti pirmaisiais metais. Dygstančias piktžoles lengviau užstelbs aukštaūgiai, vešlios lapijos augalai – melsvės, viendienės, liguliarijos ir kt. Bet pro žemus smulkius augalus piktžolės lengvai prasiskverbia. Daugiamečių gėlių priežiūirą labai palengvina mulčas. Jis pagerina ir augimo sąlygas. Mulčiuotoje dirvoje geriau laikosi drėgmė, ne taip auga piktžolės. Augalai, iškeliantys į žemės paviršių šakniastiebius,
po rudenį užpiltu mulču geriau žiemoja.
Žiemoti daugiametės gėlės ruošiasi iš anksto. Augimo pumpurai susiformuoja vasaros pabaigoje – rudens pradžioje (bijūnai, pentiniai, astilbės,
kurpelės, saulakiai ir kt.). Tai dažniausiai aukštaūgiai augalai. Kai kurių daugiamečių gėlių žiemoja vegetatyviniai stiebai (ylalapiai f1ioksai,
kaukaziniai, uoliniai, serpentininiai ir kitokie šilokai, visžalės rudgrūdėlės ir kt.) arba lapą skrotelės (eleborai, poraičiai,
valdšteinijos, kai kurios uolaskėlės ir kt.). Juos nuo šalčių apsaugo kitą augalų lapai ir sniego danga. Paprastai geriau žiemoja, t.y. šalčiams
atsparesni, jaunesni augalai, todėl pasenusias gėles reikia persodinti ir taip suaktyvinti kero gyvybingumą.
Daugiamečių gėlių augimo pumpurai gali būti ant įvairių požeminių dalių. Šakniagumbinių (bijūnų), didelę liemeninę šaknį turinčių gėlių (gencijoną,
misurinių nakvišą, gajardijų, inkarvilėjų) augimo pumpurai būna viršutinėje dalyje, netoli žemės paviršiaus, todėl žiemai šių gėlių kerus reikia
mulčiuoti.
Gerokai daugiau yra šakniastiebinių daugiamečių gėlių. Sakniastiebiai būna labai įvairūs ir nevienodame dirvos sluoksnyje. Stori, mėsingi, iškylantys
į žemės paviršią yra vilkdalgių šakniastiebiai: ploni, ilgi, tvirti – dekoratyviųjų varpinių žolių ( drambliažolių, spartiną, nendrinill
dryžučią), taip pat dviskilčių daugiamečią gėlių (paprastujų kraujažolių, puošniniųjų amerikinių auskarėlių, blyškiųjų ir puošniųjų bajorių ir kt.)
Šakniastiebiai. Kai kurių gėlių šakniastiebiai trumpi, yra tankiame gėlės kere (daugiamečių astrų, rykštenių, astilbių). Tai viena žiemai
atspariausių daugiamečių gėlių grupių, lengvai ir sparčiai dauginasi. Daugiau rūpesčių gėlininkams kelia žemės paviršiuje žiemojančios gėlės,
ypač nuo šalčio nukenčiančios besniegėmis žiemomis. Neuždengtų lapus apdegina ir pavasario saulė. Šioje grupėje gyvybingumu ir daugininlosi
spartumu išsiskiria palaipinės gėlės, t.y. gėlės, auginančios antžeminį šakniastiebį – palaipą (šliaužiančiosios vaisginos, indinės žemuogenės,
pavasariniai poraičiai, trilapės valdšteinijos ir metu reikia nuolatos šalinti nužydėjusius žiedus, apmirusius arba ligą pažeistus nedekoratyvius lapus. Daugiametes gėles, greitai prarandančias dekoratyvumą , ( aguonas, auskarėlius, adonius ir kt.) sodiname tolimesnėse gėlyno dalyse ir nedideliais ploteliais, kad jau negražias jas pridengtų kiti, šalia pas9dinti augalai. Neleiskime vienoms gėlėms užgožti kitą. Salia lėtai augančių nesodinkime „agresyvių“ – greitai
šakniastiebiais plintančių gėlių. Pastarųjų „valdos“ nuolatos mažinamos, nukertant kastuvu ir raunant toliau nuėjusius ūglius (kerus), apribojant
juos į žemę įkastais šiferio lapais arba specialiais plastmasiniais gėlynų borteliais. Kad skirtingų rūšių gėlių ploteliai nesusisiektų, kai kurie gėlininkai tarp jų iškasa griovelius, tačiau šie suardo gėlyno vientisumą·
Greitai plintančias gėles geriau sodinti gėlyno pakraščiuose. Kai kurią daugiamečių gėlių (melsvių, šlakuotųjų plaučių, Puršo kviečių, melsvujų ir pilkųjų eraičinų, margalapių garšvų) dckoratyvūs lapai, todėl pradėję formuotis Žiedynai išskinami. Daugiametes gėles, kurių žiedai formuojasi ne stiebų viršūnėse, galima
genėti, patrumpinant viršūnėles – tada kerai užaugs kompaktiškesni, augalai gausiau žydės. Kitoms gėlėms galima pašalinti šoninius ūglius su žiedpumpuriais – tada pagrindiniai žiedai bus didesni Jei daugiametės gėlės žiemoja ne vegetatyviniais stiebais arba lapų skrotelėmis, tai rudenį visą antžeminę augalo dalį reikia nukirpti. Visos augaIų liekanos sugrėbstomos, jei jos neužsikrėtusios ligomis – kompostuojamos, 0 ligotos sudeginamos. Kompostas po 2-3 metų bus tinkamas
gėlynų žemei pagerinti. Vegetatyviniais stiebais ir lapą skrotelėmis žiemojančias gėles žiemai pridengiame.
Žiemą reikia pridengti ir dvimečių gėlių lapų skroteles. Žiemojimuijautriausios darželinio katilėlio ir darželinės našlaitės skrotelės. Ypač daug priežiūros reikia rožynams. Tai pavasarinis genėjimas, tręšimas, nužydėjusių žiedų šalinimas, papildomas tręšimas vasarą ir kova su rožių ligomis bei kenkėjais, kurie puola kasmet.Per vegetaciją rožės genimos kelis kartus. Pagrindinis genėjimas atliekamas pavasarį, rožes atidengus. Pašalinami visi ligoti, į krūmo vidurį augantys
ir jį tankinantys stiebai. Arbatinių hibridinių rožių stiebai paliekami su 3-4 pumpurais, o floribundinių ir poliantinių – su 5-6 pumpurais.
Paliekamas viršutinis pumpuras turi augti į krūmo išore(. Laipiojančios rožės genimos peržydėjusios, nukerpami visi žydėje( stiebai ir paliekama 5- 6 nauji, stipriausi ūgliai.
Vasarą nuolatos šalinami peržydėję žiedai su viršutine stiebo dalimi, ant likusio stiebo paliekant 3-6 pumpurus (priklausomai nuo sodo rožių grupės).
Daugiausia maisto medžiagų rožės sunaudoja žiedpumpurių formavimui, todėl prieš kiekvieną žydėjimą jas reikia tręšti papildomai. Svogūninėms ir lauke žiemojančioms gumbasvogūninėms gėlėms didelės priežiūros nereikia. Gausiausiai jos žydės, jei į gėlynus sodinsime kasmet iškastus ir atrinktus didžiausius svogūnus. Kelerius metus nepersodintų gėlių svogūnai susmulkėja ir jos žydi negausiai. Tačiau narcizai gražiausiai žydi antrais, 0 gausiausiai – trečiais metais. Pirmais metais vystosi lėtai, žieda būna mažesni, žiedkočiai – trumpesni. Ilgesnį laiką (3-4 metus) nepersodintos gali augti margutės, kitos smulkiasvogūninės
gėlės (žydrės, scylės, puškinijos, leukojos).
GĖLIŲ PRIEŽIŪRA
Vienmečių gėlių gėlynai. Dauguma vienmečių gėlių yra reiklios ir šviesai,
ir drėgmei, dirva turi būti puri, gerai įtręšta. Į gėlynus pasodintus
daigus laistyti reikia kasdien, kol prigis, dar geriau dirvą mulčiuoti
durpėmis arba pūdiniu. Tačiau jei pūdinys užterštas piktžolių sėklomis, juo
geriau nemulčiuoti, nes piktžoles ravėti bus papildomas darbas. Vasarą
gėlynai laistomi vakare, gausiai. Kai gėlių kerai užskleidžia dirvos
paviršių, laistyti galima rečiau. Prisiminkime, kad įvairios gėlių rūšys
nevienodai reiklios laistymui. Gausiau palaistę arba po lietaus purename
dirvos paviršių, įleisdami šaknims oro vegetacijos metu, augalams prigijus,
kas 10-15 dienų patręškime trąšų tirpalais. Vienmečių gėlilį maitinimasis
trunka nuo 3 iki 5 mėnesių. Jauniems augalams daugiau reikia azoto, o
žiedus kraunantiems ir žydintiems – kalio ir fosforo trąšų. Peržydėjusioms
gėlėms maisto medžiagų reikia mažiau.
Norint suformuoti gražius, kompaktiškus gėlių kerus, turime genėti.
Vienmečių lauko gėlių kereliai formuojami, pašalinant virš 4-5 lapo
viršūnėles. Genimi šalavijai, verbenos, petunijos, žydrūnai ir kt.
Rudenį peržydėjusios nedekoratyvios vienmetės gėlės. išraunamos ir dirva
paruošiama kitiems metams. Jei gėlyne numatoma auginti tų pačių rūšių
gėles, O jos jautrios per dirvą plintančioms ligoms (pavyzdžiui, ratiliai –
pašaknio ligoms), tai dirva dezinfekuojama arba paviršinis jos sluoksnis
pakeičiamas.
Blogai vienmetės gėlės augs ūksmingose vietose. Tik visžydės begonijos,
šluotinės kochijos, gvazdikiniai serenčiai, didieji žioveiniai, meksikiniai
žydrūniai galės augti pusiau ūksmėje.
Daugiamečių gėlių gėlynai. Naujus daugiamečių gėlių gėlynus geriausia
sodinti ankstyvą rudenį arba pavasarį. Daugelis daugiamečių gėlių prigyja
per 8-10 dienų. Tiek pat dienų jas rūpestingai laistome. Svarbu gėlynus
gerai prižiūrėti pirmaisiais metais. Dygstančias piktžoles lengviau
užstelbs aukštaūgiai, vešlios lapijos augalai – melsvės, viendienės,
liguliarijos ir kt. Bet pro žemus smulkius augalus piktžolės lengvai
prasiskverbia. Daugiamečių gėlių priežiūirą labai palengvina mulčas. Jis
pagerina ir augimo sąlygas. Mulčiuotoje dirvoje geriau laikosi drėgmė, ne
taip auga piktžolės. Augalai, iškeliantys į žemės paviršių šakniastiebius,
po rudenį užpiltu mulču geriau žiemoja.
Žiemoti daugiametės gėlės ruošiasi iš anksto. Augimo pumpurai susiformuoja
vasaros pabaigoje – rudens pradžioje (bijūnai, pentiniai, astilbės,
kurpelės, saulakiai ir kt.). Tai dažniausiai aukštaūgiai augalai. Kai kurių
daugiamečių gėlių žiemoja vegetatyviniai stiebai (ylalapiai f1ioksai,
kaukaziniai, uoliniai, serpentininiai ir kitokie šilokai, visžalės
rudgrūdėlės ir kt.) arba lapą skrotelės (eleborai, poraičiai,
valdšteinijos, kai kurios uolaskėlės ir kt.). Juos nuo šalčių apsaugo kitą
augalų lapai ir sniego danga. Paprastai geriau žiemoja, t.y. šalčiams
atsparesni, jaunesni augalai, todėl pasenusias gėles reikia persodinti ir
taip suaktyvinti kero gyvybingumą.
Daugiamečių gėlių augimo pumpurai gali būti ant įvairių požeminių dalių.
Šakniagumbinių (bijūnų), didelę liemeninę šaknį turinčių gėlių (gencijoną,
misurinių nakvišą, gajardijų, inkarvilėjų) augimo pumpurai būna viršutinėje
dalyje, netoli žemės paviršiaus, todėl žiemai šių gėlių kerus reikia
mulčiuoti.
Gerokai daugiau yra šakniastiebinių daugiamečių gėlių. Sakniastiebiai būna
labai įvairūs ir nevienodame dirvos sluoksnyje. Stori, mėsingi, iškylantys
į žemės paviršią yra vilkdalgių šakniastiebiai: ploni, ilgi, tvirti –
dekoratyviųjų varpinių žolių ( drambliažolių, spartiną, nendrinill
dryžučią), taip pat dviskilčių daugiamečią gėlių (paprastujų kraujažolių,
puošniniųjų amerikinių auskarėlių, blyškiųjų ir puošniųjų bajorių ir kt.)
Šakniastiebiai. Kai kurių gėlių šakniastiebiai trumpi, yra tankiame gėlės
kere (daugiamečių astrų, rykštenių, astilbių). Tai viena žiemai
atspariausių daugiamečių gėlių grupių, lengvai ir sparčiai dauginasi.
Daugiau rūpesčių gėlininkams kelia žemės paviršiuje žiemojančios gėlės,
ypač nuo šalčio nukenčiančios besniegėmis žiemomis. Neuždengtų lapus
apdegina ir pavasario saulė. Šioje grupėje gyvybingumu ir daugininlosi
spartumu išsiskiria palaipinės gėlės, t.y. gėlės, auginančios antžeminį
šakniastiebį – palaipą (šliaužiančiosios vaisginos, indinės žemuogenės,
pavasariniai poraičiai, trilapės valdšteinijos ir metu reikia nuolatos šalinti nužydėjusius žiedus, apmirusius
arba ligą pažeistus nedekoratyvius lapus. Daugiametes gėles, greitai
prarandančias dekoratyvumą , ( aguonas, auskarėlius, adonius ir kt.)
sodiname tolimesnėse gėlyno dalyse ir nedideliais ploteliais, kad jau
negražias jas pridengtų kiti, šalia pas9dinti augalai. Neleiskime vienoms
gėlėms užgožti kitą. Salia lėtai augančių nesodinkime „agresyvių“ – greitai
šakniastiebiais plintančių gėlių. Pastarųjų „valdos“ nuolatos mažinamos,
nukertant kastuvu ir raunant toliau nuėjusius ūglius (kerus), apribojant
juos į žemę įkastais šiferio lapais arba specialiais plastmasiniais gėlynų
borteliais. Kad skirtingų rūšių gėlių ploteliai nesusisiektų, kai kurie
gėlininkai tarp jų iškasa griovelius, tačiau šie suardo gėlyno vientisumą·
Greitai plintančias gėles geriau sodinti gėlyno pakraščiuose.
Kai kurią daugiamečių gėlių (melsvių, šlakuotųjų plaučių, Puršo kviečių,
melsvujų ir pilkųjų eraičinų, margalapių garšvų) dckoratyvūs lapai, todėl
pradėję formuotis Žiedynai išskinami.
Daugiametes gėles, kurių žiedai formuojasi ne stiebų viršūnėse, galima
genėti, patrumpinant viršūnėles – tada kerai užaugs kompaktiškesni, augalai
gausiau žydės. Kitoms gėlėms galima pašalinti šoninius ūglius su
žiedpumpuriais – tada pagrindiniai žiedai bus didesni
Jei daugiametės gėlės žiemoja ne vegetatyviniais stiebais arba lapų
skrotelėmis, tai rudenį visą antžeminę augalo dalį reikia nukirpti. Visos
augaIų liekanos sugrėbstomos, jei jos neužsikrėtusios ligomis –
kompostuojamos, 0 ligotos sudeginamos. Kompostas po 2-3 metų bus tinkamas
gėlynų žemei pagerinti. Vegetatyviniais stiebais ir lapą skrotelėmis
žiemojančias gėles žiemai pridengiame.
Žiemą reikia pridengti ir dvimečių gėlių lapų skroteles. Žiemojimui
jautriausios darželinio katilėlio ir darželinės našlaitės skrotelės.
Ypač daug priežiūros reikia rožynams. Tai pavasarinis genėjimas, tręšimas,
nužydėjusių žiedų šalinimas, papildomas tręšimas vasarą ir kova su rožių
ligomis bei kenkėjais, kurie puola kasmet.
Per vegetaciją rožės genimos kelis kartus. Pagrindinis genėjimas atliekamas
pavasarį, rožes atidengus. Pašalinami visi ligoti, į krūmo vidurį augantys
ir jį tankinantys stiebai. Arbatinių hibridinių rožių stiebai paliekami su
3-4 pumpurais, o floribundinių ir poliantinių – su 5-6 pumpurais.
Paliekamas viršutinis pumpuras turi augti į krūmo išore(. Laipiojančios
rožės genimos peržydėjusios, nukerpami visi žydėje( stiebai ir paliekama 5-
6 nauji, stipriausi ūgliai.
Vasarą nuolatos šalinami peržydėję žiedai su viršutine stiebo dalimi, ant
likusio stiebo paliekant 3-6 pumpurus (priklausomai nuo sodo rožių grupės).
Daugiausia maisto medžiagų rožės sunaudoja žiedpumpurių formavimui, todėl
prieš kiekvieną žydėjimą jas reikia tręšti papildomai.
Svogūninėms ir lauke žiemojančioms gumbasvogūninėms gėlėms didelės
priežiūros nereikia. Gausiausiai jos žydės, jei į gėlynus sodinsime kasmet
iškastus ir atrinktus didžiausius svogūnus. Kelerius metus nepersodintų
gėlių svogūnai susmulkėja ir jos žydi negausiai. Tačiau narcizai
gražiausiai žydi antrais, 0 gausiausiai – trečiais metais. Pirmais metais
vystosi lėtai, žiedai būna mažesni, žiedkočiai – trumpesni. Ilgesnį laiką
(3-4 metus) nepersodintos gali augti margutės, kitos smulkiasvogūninės
gėlės (žydrės, scylės, puškinijos, leukojos).