Gėlių tręšimo sistemos

Tręšimo sistema – daugiametis trąšų naudojimo planas, kur nurodytos trąšų dozės, tręšimo ir Įterpimo laikas, būdai, taikomi atskiroms kultūroms atsižvelgiant į jų biologiją ir trąšos savybes. Gerų rezultatų pasiekiama kompleksiškai naudojant organines ir mineralines trąšas.

Gėlininkystėje skiriami 4 tręšimo būdai (sistemos):

pagrindinis tręšimas;

priešsėjinis tręšimas;

tręšimas į duobutes, vagutes;

papildomas tręšimas.

Pagrindinis tręšimas atliekamas iš anksto – rudeni arba pavasarį, prieš žemės dirbimą. Tręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.

Daugiametėms lauko gėlėms Įterpiama 15-20 kg/m2 pūdinio, 2-3 kg/m2 perpuvusio mėšlo ir vidutiniškai 15-20 g/m2 mineralinių kalio ir fosforo trąšų.

Ruošiant žemių mišinius, pirmiausiai, panaudojant kreidą ir kalkes, sureguliuojamas jų pH. J. Rūgytė nurodo, kad po to į substratą subertas trąšas būtina labai gerai sumaišyti, kad jos vienodai pasiskirstytų. Likus 1-2 paroms iki sodinimo, substratas sulaistomas vandeniu.

Paprastai pagrindinio tręšimo metu naudojamos ilgiau veikiančios ir sunkiau iš dirvos ar žemių mišinių išplaunamos trąšos.

Priešsėjinis tręšimas atliekamas prieš sėją arba prieš daigų sodinimą pavasarį. Dirva papildomai patręšiama lengvai tirpstančiomis ir lengvai pasisavinamomis trąšomis. Trąšų normos priklauso nuo to, ar buvo rudeni atliktas pagrindinis tręšimas. Jei rudenį gėlės nebuvo tręštos, priešsėjinio tręšimo metu i dirvą Įterpiama ištisai arba išbarstoma į eilutes perpuvęs mėšlas ar pūdinys.

Granuliuotas trąšas galima išberti kartu su sėkla. Tinka azotinės (10-20 g/m2), kalinės (10-15 g/m2) ir fosforinės (apie 15-20g/m2) trąšos.

Priešsėjinis tręšimo būdas yra naudingas tuo, kad gėlių daigai, kurių dar neišsivysčiusi šaknų sistema, čia pat, dirvos paviršiuje, randa maisto medžiagų.

Tręšimas j duobutes (vietinis tręšimas). Sodinant jurginus, rožes bei kitas daugiametes gėles, trąšos išberiamos j duobutes. Tręšiama perpuvusiu mėšlu, srutomis, pūdiniu arba ilgai veikiančiomis mineralinėmis trąšomis, naudojamos 2 kartus mažesnės dozės nei pagrindiniam tręšimui. Duobutėje trąšos sumaišomos su žeme.

Papildomas tręšimas atliekamas augalų vegetacijos metu. Augalus galima patręšti per dirvą ir per lapus. Kad trąšos geriau ir greičiau pasiektų gėlių šaknis, reikia, jog dirva būtų supurenta ir drėgna. Jei žemė sausa, papildomai galima tręšti skystomis trąšomis -srutomis arba mineralinių trąšų tirpalais. Augalai trąšų tirpalais laistomi tik visiškai prigiję, būtinai atsižvelgiama i aplinkos sąlygas bei augalo rūšį. Įvairių kultūrų poreikiai trąšoms skirtingi. Jie priklauso ir nuo aktyviosios mitybos periodo ilgumo – kuo trumpesnis šis periodas, tuo kultūra reiklesnė prieinamų maisto medžiagų kiekiui dirvoje. Netgi tos pačios kultūros Įvairių veislių poreikis maisto medžiagoms gali smarkiai skirtis. Ankstyvųjų veislių aktyviosios mitybos laikotarpis trumpesnis, todėl jos reiklesnės maisto medžiagų atžvilgiu nei vėlyvųjų, kurių šis periodas ilgesnis.

Kiekviena kultūra turi savo maksimalaus maisto medžiagų naudojimo periodą, kai maisto medžiagos pasisavinamos intensyviausiai. Be to, svarbu, kad šiuo laikotarpiu jauniems augalams jų netrūktų, nes tai atsiliepia galutiniam derliui. Vėliau duotos trąšos neišlygina ankstyvo badavimo padarytų nuostolių.

Jauniems augalams daugiau reikia azoto trąšų, žiedpumpurių sudarymo ir žydėjimo metu – kalio ir fosforo, o likus 1-2 mėnesiams iki poilsio tręšiama vien kalio ir fosforo trąšomis.

Per augalų vegetaciją skystomis trąšomis laistoma kas 10-15 dienų. Šiltnaminėms gėlėms, jei nėra galimybių atlikti dirvos agrocheminės analizės, geriau naudoti ne mineralines, o skystas organines trąšas, nes sunku išbalansuoti santykį tarp atskirų maistinių elementų. Šiltnamyje augančių gėlių visai nepatartina tręšti sausomis mineralinėmis trąšomis, nes jos gali nudeginti augalų šaknis, o papildomai tręšiama tiktai 0,2% trąšų tirpalais. Ruošiant trąšų tirpalus, būtina laikytis mineralinių trąšų tirpalų ir mikroelementų supilstymo eilės (9,10 lentelės), o tręšiant augalus per lapus – neviršyti tirpalo koncentracijų. Visų šių taisyklių reikia laikytis, nes, trąšos susikaupia, kai netinkamai ir nepalankiomis sąly­gomis naudojamos. Ji taip pat tvirtina, jog per didelis superfosfato kiekis, kuris turi laisvosios geležies, gali būti cinko trūkumo priežastis. Kai per daug kalcio, augalai nepasisavina mangano ir boro, o dėl didelio bendro mineralinių trąšų kiekio substratas uždruskėja. Reikia atsargiai naudoti trąšas žiema, kai mažai šviesos, nes augalai ištįsta ir pasidaro neatsparūs ligų sukėlėjams.

Pastaba: Ruošiant bet kurios trąšos tirpalą, prieš tai vanduo turi būti parūgštintas sieros (H2S04) arba ortofosforo (H3PG4)

rūgštimi. Lietaus, upės, tvenkinio ar ežero vandens rūgštinti nereikia.

Pastaba: Kiekvieną kartą į indą supylus vieno mikroele­mento tirpalą, reikia įpilti truputį vandens, po to supilti kito mikroelemento tirpalą, kol bus supilstyti visi mikroelementinių trąšų tirpalai. Sumaišytas tirpalas neturi būti drumstas.

Gėlių tręšimas yra sudėtingas darbas, reikalaujantis ilgametės patirties arba agrocheminėmis dirvos analizėmis pagrįstų rekomendacijų.

Taip pat skaitykite: