Gėlių vegetatyvinis veisimas

Gėlių vegetatyvinis veisimas
Gėlių vegetatyvinis veisimas

Gėlių vegetatyvinis veisimas

Ne visos gėlės, veisiamos sėklomis, perduoda savo gerąsias ypatybes naujam individui. Dažniausiai iš sėklų išaugintų gėlių (ypač daugiamečių) žiedai būna nepanašūs į motininių gėlių žie­dus. Be to, pilnavidurės gėlės sunkiai subrandina sėklas. Todėl dauguma daugiamečių gėlių veisiamos vegetatyviniu būdu: ūg­liais, stiebo gabaliukais ir lapais, atlankomis, dalijant kerą, šak­niastiebiais, šakniagumbiais, svogūnėliais, svogūnų skiltelėmis ir skiepijimu.

Veisimas ūgliais. Ūgliais veisti geriausia anksti pavasarį — va­sario, kovo, balandžio mėnesiais. Tokiu laiku užveistos gėlės per vasarą išaugina geras šaknis ir kitą pavasarį būna pakankamai iš­sivysčiusios bei stiprios. Kai kurios gėlės (daugiamečiai gvazdikai, araukarijos, kriptomerijos) ūgliais veisiamos liepos—rugpiūčio mėnesiais.

Gerai išsivystę, su 2—3 pumpurais ūgliai piaunami aštriu, šva­riu peiliu. Apatinis piūvis daromas kuo arčiau prie paskutiniojo lapo ir truputį įstrižas. Viršutinis piūvis turi būti kiek aukščiau viršutiniojo lapo.

Nupiovus fygmedžių ūglius, iš žaizdų teka baltas skystis (pie­nas). Tokius ūglius reikia laikyti  šiltame  (25—30° temperatūros) vandenyje tol, kol skystis nustoja tekėti, ir po to sodinti j paruoi 1 lis indus.

Eševerijų, pelargonijų, kaktusų ir kitų sultingųjų augalų žaiz das prieš sodinant reikia apdžiovinti. Tam tikslui šviežiai nupiauti ūgliai kur nors nesaulėtoje vietoje išdėliojami ir laikomi 2—3 va­landas (kaktusų ūglius galima laikyti 1—2 dienas). Taip paruošti ūgliai nepūva ir greičiau išleidžia šakneles.

Galutinai paruošti ūgliai sodinami į vazonėlius, į inspektą arba šiltnamyje ant stelažo, kur yra pripilta 5—7 cm storio drėgno, ge­rai išplauto stambaus smėlio, viržinės arba durpinės žemės mišinio ir smėlio, arba velėninės žemės ir smėlio mišinio sluoksnis (pelar­gonijoms, filodendrams, dracenoms, jurginams, gvazdikams „Šabo”).

Ūgliai sodinami 0,5—1 cm gyliu taip, kad į smėlį patektų apa­tinė akutė (prie tos akutės lapas nuplaunamas). Labai svarbu, kad ūglis smėlyje laikytųsi tvirtai, kad, patrauktas už viršutinių lapų, jis lengvai neišsitrauktų. Todėl prieš sodinant smaigeliu padaroma atitinkamo dydžio skylutė ir apie pasodintą ūglį gerai apspaudžia-mas smėlis.

Pasodinti ūgliai pridengiami stiklais (kaktusų, šilokų, pelargo­nijų, mirtų pridengti nereikia) ir laikomi atitinkamoje temperatū­roje. Chrizantemų, hortenzijų, pelargonijų, gvazdikų ūgliams įsi­šaknyti užtenka 12—15° šilumos, tuo tarpu šilumą mėgstančių gėlių ūgliai gerai įsišaknija 20—25° temperatūroje (fygmedžiai, begonijos).

Toliau prižiūrint ūglius, drėkinamas smėlis, nusausinami susi­rinkę apačioje stiklo vandens lašai ir apsaugoma, kad ūgliai ne­gautų kaitrių saulės spindulių. Kai ūgliai sudaro kalių, reikia jiems duoti gryno oro, nuimant stiklą nuo jų iš ryto ir vakare bent 30 minučių.

Ūglių įsišaknijimas priklauso nuo gėlių rūšies ir nuo sąlygų, kuriose jie įsišaknija. Kai kurių gėlių (zebrinos, alternanteros, ši-loko) ūgliai įsišaknija per 5—7 dienas, kitų — per 2—3 savaites (žieminių flioksų, chrizantemų, hortenzijų, pelargonijų), o dar kitų — per keletą mėnesių (araukarijų ir kitų spygliuočių gėlių).

Pastaruoju metu kai kurių sunkiai įsišaknijančių gėlių įsišak­nijimui pagreitinti vartojamos tam tikros hormoninės medžiagos (auksinas, heteroauksinas). Šių medžiagų vienam litrui vandens imama 50—70 g. Ūgliai tirpale laikomi 12 valandų.

Įsišakniję ūgliai sodinami į 8—10 cm skersmens vazonėlius, dėžutes, inspektą arba nuolatinę vietą.

Veisimas stiebo gabaliukais ir lapais. Kambarinės-šiltnaminės gėlės — dracenos, filodendrai — veisiamos stiebo gabaliukais. Be­lapis stiebas supiaustomas taip, kad kiekviename gabaliuke būtų bent po vieną miegančia akutę, iš kurios išauga daigas.

Karališkosios begonijos, gloksinijos, sansevjerijos, portulaka ir kitos veisiamos lapais. Pavyzdžiui, nupiautas begonijos lapas gul­domas į lėkštę arba didesnį vazoną ant drėgno smėlio ir keliose vietose prismeigiamas mažais mediniais kabliukais arba prispau­džiamas akmenukais, kad glaudžiau prisiglaustų prie smėlio.

Karališkąją begoniją galima veisti ir lapo gabaliukais. Lapas supiaustomas į trikampius taip, kad būtų su besišakojančia lapa-gysle per vidurį. Trikampiai sodinami smailiuoju galu į drėgną smėlį dauginimo dėžėje ir pridengiami stiklu. Tokie trikampiai iš­leidžia gražias šakneles, o jų šone pradeda augti mažas daigelis.

Sansevjerijos veisiamos lapo gabaliukais, kurie supiaustomi 5 cm ilgio ir įkišami į smėlį taip, kad vienas trečdalis lapo gaba­liuko būtų lauke, pridengiami stiklu ir laikomi šiltoje bei šviesio­je vietoje. Įsišaknija per 30—40 dienų.

Veisimas atlankomis. Šiuo būdu gėlės veisiamos pavasarį. Jau­nos nežydinčios šakutės (atlankos) prilenkiamos prie drėgnos, su­purentos žemės ir dvišaku medžio kabliuku prie jos prisegamos. Prilenktoji šakutės dalis užberiama žemėmis. Prilenktos kai kurių gėlių šakutės lengvai išaugina pridėtines šaknis (gvazdikų, rožių, verbenų). Atlenktosios šakutės greičiau įsišaknija, kai prilenkimo vietoje įpiaunama.

Įsišaknijusios atlankos nuo motininės gėlės atplaunamos ir so­dinamos į joms skirtą vietą.

Šiltnaminės-kambarinės gėlės (oleandras, dracena, fygmedis) atlenkiamos taip: ant stiebo arba šakos arčiau viršūnės įpiauna­ma. Kad žaizda nesusiglaustų ir nesuaugtų, į įpiovą įkišamas plo­no stiklo gabaliukas. Įpiova aprišama drėgnomis samanomis arba uždengiama išpiautu šonu vazonu, kuris prikemšamas baltųjų sa­manų (sphagnum). Samanas reikia nuolatos drėkinti. Šiuo būdu veisiamos gėlės įsišaknija per mėnesį. Įsišaknijusi viršutinė nu­plaunama ir pasodinama į vazoną.

Veisimas dalijant kerą. Dalijant kerą, veisiamos tokios daugia­metės gėlės, kurios iš šaknų išleidžia keletą stiebų. Skirstant kerą, gaunama ne tik nauja gėlė, bet ir atnaujinamas senasis keras, kuris per 3—4 metus, augdamas vienoje vietoje, pasensta.

Šiuo būdu gėlės (raktažolės, saulutės, daugiamečiai flioksai, ka-lijos, smidrai) veisiamos pavasarį ir rudenį. Tam tikslui iškasamas arba išimamas iš vazono visas keras ir atsargiai dalijamas į 3—4 dalis, kad kiekviena dalis turėtų bent 2—3 stiebus ir kele­tą sveikų šaknų. Naujai gauti kereliai sodinami į nuolatinę vietą.

Veisimas šakniastiebiais. Šis būdas daugiausia taikomas gėlėms, kurios turi ilgą šakniastiebį (pakalnutė).

Šakniastiebiai piaustomi pavasarį tuo laiku, kai aiškiai mato­mos akutės. Šakniastiebis piaustomas tokio dydžio gabaliukais, kad kiekvienas jų turėtų bent po vieną akutę ir pridėtines šaknis. Piūvio vietos apibarstomos medžio anglies milteliais ir apdžiovina­mos. Kiekvienas šakniastiebio gabalėlis sodinamas atskirai į gerą lengvesnę žemę.

Veisimas šakniagumbiais. Veisiant šakniagumbiai gali būti da­lijami (jurginų), piaustomi į kelias dalis (begonijų, gloksinijų) ir atskiriami nuo motininio šakniagumbio (gladiolų) gumbeliai (vai kuriai). Tiek dalijant, tiek u piaustant, reikia žiūrėti, kad kiekvie noje šakniagumbio dalyje liktų nors po vieną sveiką akutę. Dalyti arba piaustyti patartina tada, kai akutės aiškiai matomos. Geriau­sia prieš tai šakniagumbius sudaiginti.

Padarytos žaizdos (gloksinijų) apibarstomos medžio anglies mil­teliais ir apdžiovinamos.

Kiekviena atpiauta šakniagumbio dalelė sodinama į gerą leng­vą žemę. Jurginų atidalyti šakniagumbiai sodinami į nuolatinę vietą (jie operaciją pakelia lengvai). Atskirti gladiolų gumbeliai sodinami į daigyną arba inspektą.

Veisimas svogūnėliais. Lauke augančios svogūninės gėlės vei­siamos vasaros pabaigoje. Kai kurių gėlių svogūnėliai (vaikučiai) būna ant antžeminio stiebo (tigrinės lelijos), o kai kurių — po svo­gūnu (hiacinto) arba šalia svogūno (tulpių). Svogūnėliai nuo mo­tininio svogūno atimami, gėles persodinant. Atimti svogūnėliai tuojau sodinami arba per žiemą laikomi smėlyje ir tik pavasarį sodinami į dėžutę, inspektą, daigyną arba nuolatinę vietą.

Šiltnaminės-kambarinės svogūninės gėlės veisiamos svogūnė­liais, jas persodinant. Atimti svogūnėliai sodinami į mažus vazonė­lius, kuriuose kiekvienai gėlei yra tinkama žemė.

Iš svogūnėlių išaugintos gėlės žydi tik po 2—3 metų.

Veisimas svogūnų žvyneliais. Šiuo būdu veisiamos lelijos, hia­cintai ir kitos svogūninės gėlės. Kovo—balandžio mėnesį nuo su­augusių svogūnų atsargiai atplėšiami žvyneliai ir sodinami į dė­žutes, pripiltas lengvos smėlingos žemės arba smėlingo durpžemio. Žvyneliai sodinami tokiu gyliu, kad į žemę patektų du trečdaliai žvynelių. Pasodinti žvyneliai pridengiami samanomis arba stiklu ir laikomi inspekte arba šiltnamyje ant stelažų. Svarbu žvynelių neperdžiovinti ir neperlaistyti. Rudenį jau būna nemaži svogūnė­liai, kurie pradeda leisti lapelius. Tuo atveju svogūnėliai perso­dinami į naujai paruoštas su lengva žeme dėžutes, kurios per žiemą laikomos rūsyje arba pridengtame inspekte. Iš žvynelių išaugintos svogūninės gėlės žydi trečiaisiais metais.

Taip pat skaitykite: