Gėlyno formavimas sode

Gėlynas – ypatingas sodo dekoro elementas, savyje derinantys veją, dekoratyvinių augalų kompozicijas, takelius ir mažąsias architektūros  formas (pvz., arkas). Gėlyno dalys turi tarpusavyje derėti. To pasiekti padeda „auksinė“ proporcijų taisyklė: 3:5:8 (gėlės, takeliai, veja).

Gėlynai gali būti skirtingų formų: kvadratiniai, ovalūs, apvalūs, stačiakampiai ir pan.

Gėlynai kuriami iš įvairių vienmečių, dvimečių ir daugiamečių rūšių augalų.  Gėlių kompozicijos iš esmės yra 2 stilių: peizažinės (laisvo) ir griežto stiliaus. Peizažinėms kompozicijoms priskiriami laisvos formos ir konfigūracijos gėlynai. Griežto stiliaus gėlynai – įvairios geometrinės formos. Ko gero, visapusiškiausiai ir ryškiausiai augalų ypatybės išryškinamos, vadovaujantis pagrindiniais klasikiniais stiliais.

Gėlyno dizaino kūrimas   sudėtingas ir kartu kūrybinis procesas. Gėlynas turi būti teisingai suplanuotas ir  tolygiai paskirstytas. Priklausomai nuo paskirties ir vietos, gėlynai gali būti įvairių dydžių, formų, kompozicinių sprendimų, juose gali derėti vienokie ar kitokie dekoratyviniai augalai.

Pagrindinis principas, kuriuo reikėtų vadovautis projektuojant gėlyną – tai apipavidalinimo gėlėmis dizaino pritaikymas bendram konkretaus objekto apželdinimo tikslui.  Be to, būtina atsižvelgti į tai, prie kokio objekto planuojamas gėlynas – administracinio ar kultūrinės paskirties pastato, memorialo, skvere ir t.t.  Šiuo atveju gėlynai turėtų atkreipti dėmesį į architektūrinį statinį (pastatą, skulptūrą ir t.t.), ir pabrėžti jo savybes.  Tačiau uždavinys gali būti ir šiek tiek kitoks: sukurti gerą žiūrovų nuotaiką, tam panaudojant gėlių grožį, spalvą, formą, kvapą.  Šiuo atveju ne apipavidalinimas priklauso bendros architektūrinės koncepcijos, bet, atvirkščiai, architektūriniai ansambliai ir detalės pabrėžia augalų formų įvairovę, susijungia ir dera su jais.

Ryškiausia, dėmesį pritraukianti dėmesį dalimi turėtų būti pagrindinė gėlyno dalis.  Paprastai tai gėlių kompozicija, kuri gali aprėminti baseiną, skulptūrą ar būti atskiru objektu.

Patyrę kraštovaizdžio dizaineriai gėlėmis gali užpildo sodą ryškiomis spalvomis, kurios per visą sezoną nuolat keičia savo vaizdą, bet kartu negriauna bendro stiliaus.  Daugiametės gėlės palengvina sodo prižiūrą, tačiau ir be brangių ir daug darbo reikalaujančių vienmečių neapsieisite. Būtent jos suteikia patį ryškiausią ir ilgiausią žydėjimą, kas yra labai svarbu darganotais orais.  Efektingos  gėlės sodinamos ne tik į klombas, gėlynus, bet ir į vazonus bei konteinerius, lengvai kilnojami po visą sodą, keičia jo išvaizdą.  Ypatingą gėlynui gėlynui suteikia dekoratyvinių krūmų intarpai.

Sukurti gėlyną – tai kūrybingai užbaigti bendrą sodo kraštovaizdžio kompoziciją.  Tik teisingas augalų parinkimas ir išdėstymas sodui suteiks  puošnumo ir patrauklumo viso šiltojo sezono metu.

Gėlyno kūrimo etapai:

  • teisingai parinkti kokybišką sodinukus pagal dirvožemio ir klimato sąlygas ir sodo stilių;
  • pagal planą įrengti gėlynus ir užpildyti dirvožemio mišiniu;
  • augalų pasodinimas ir pirminė priežiūra;
  • iš įvairių žolinių augalų ir krūmų sukurti bet kokios konfigūracijos ir stiliaus gėlynus;
  • sukurti sode nepertraukiamą žydėjimą;
  • sukurti sode viena spalva žydinčius kampelius;
  • apipavidalinti fasadinę sodo dalį ir stacionariais gėlynais, ir mobiliaisiais konteineriais;
  • nepretenzingų augalų įkūrimas šešėliuotose drėgnose sodo vietose Ir sausuose akmenuotuose šlaituose. Tokiu būdu žydės ir šios „nepatogios“ vietos.

Gėlės turi būti parenkamos ne tik pagal atsparumą šalčiui, ilgaamžiškumą ir dekoratyvumą, bet ir pagal suderinamumą, žydėjimo periodus.

Gėlių spalvų derinimas. Kuriant gėlyną, svarbu atsižvelgti į spalvų derinimo taisykles. Spalvos skiriamos į aktyvias ir šiltas (raudona, oranžinė, geltona), ir pasyvias šaltas (žalia, mėlyna, violetinė). Balta ir juoda splavos laikomos neutraliomis. Geriausiais spalviniais deriniais laikomi raudona su žalia, oranžinė su mėlyna, geltona su violetine. Tokių spalvų išdėstymas šalia – efektyvus, harmoningai kontrastingas derinys, spalvos papildo viena kitą ir atrodo intensyvesnės. Ne tokie efektingi ir harmoningi, tačiau leistini deriniai yra raudona su geltona,  geltona su mėlyna, žalia su violetine.  Nerekomenduojama derinto oranžinę su raudona, geltona, mėlyną su violetine.

Gėlyno formavimas pradedamas arba nuo jo centro, arba nuo tolimiausio krašto, jei kompozicija kuriama pakompomis (terasos).  Pirmiausia parinktose vietose sodinami krūmeliai ir daugiamečiai augalai, tai taip pat taikoma aukštiems ir masyviems augalams. Žemaūgių rūšių gėlės išdėstomos paskui daugiamečius krūmus. Gėlyno kraštų apipavidalinimas užbaigiamas vienmetėmis gėlėmis arba smulkute tankia žolyte, įvairias sąmanas. Parkuose ir skveruose gėlynuose dažniausiai sodinami daugiamečiai krūmai ir gėlės, nes kasmetinis gėlių sodinimas – darbas gan sudėtingas: nauja gėlių partija gali neprigyti ir neišgyventi, todėl reikės dar kartą sodinti tas pačias augalų rūšis.  Tačiau ne tik parkuose ir skveruose sodinamos gėlės, gatvėse ir šalia namų gana populiaru sodinti gėles puodynėse. Tokie gėlynai gali būti stacionarūs ir kilnojamieji.

Norint sukurti būsimo gėlyno projektą, būtina atsižvelgti į ekologines sąlygas (apšviestumas, dirva) ir sklypo stilių. Pagal tai parenkami ir augalai. Gėlynas sodinamas nusistovėjus šiltiems orams, jei sėklos iš anksto sudaigintos, o jeigu ne, tai būtina sekti ant pakuotės nurodytą sėjos laiką ir maždaug tuo laikotarpiu atlikti su sėklomis visas reikalingas procedūras sodinant į žemę.

Gėlyno kūrimas neturi prieštarauti pagrindiniams landšafto pagrindams. Planuojant gėlyną, būtina atsižvelgti į menkiausias tos vietovės, kur jis bus, detales. Augalų derinimas gėlyne taip pat turi būti apgalvotas iš anksto.

Daugiamečiai gėlynai, klombų planavimas reikalauja ypatingo dėmesio,  nes šios kompozicijos turi džiuginti akį ne vienerius metus, be to, spalvų mados nuolat keičiasi, o gėlynai turi išlikti aktualūs nuolat. Gėlynai iš vienmečių sukuria pritrenkiančią kolorito, žavesio ir lengvumo erdvę.

Gėlyno planavimas ir įrengimas – uždavinys, kuriam reikalingos žinios ir įgūdžiai, kaip teisingai formuoti klombą, kokios augalų rūšys dera tarpusavyje. Taip pat fantazija, skonis, tikras talentas ir meilė darbui.

Gėlyno įkūrimas gali kainuoti brangiau, nei vejos  įrengimas, be to, ir jo priežiūra sudėtingesnė. Todėl bendras gėlių užimamas plotas paprastai yra ne daugiau kaip 5-20 proc. viso sodo ploto. Jei veja priglunda prie gėlyno, žolė pradeda skverbtis į ją kaip piktžolės. To išvengti galima pastačius bordiūrus, įkasus plastikinę juostą (bet ji atrodo nenatūraliai, todėl neestetiškai), arba užbarsčius tarpą biriomis medžiagomis: skiedromis, skalda ir pan.

  • Jei pasodinsite egzotiškas gėles tarp neišvaizdžių laukinių ramunių, toks „meno kūrinys“ gerbėjų nesulauks. Augalai gėlyne turi papildyti vienas kitą, sukurti ypatingą nuotaiką.
  • Spalvinės figūros gėlyne neturi būti smulkios, nes kitaip jų paprasčiausiai nesimatys arba jos atrodys kaip spalvotos dėmės.  geriau kurti didesnį piešinį su aiškiais kontūrais.
  • Gėlių figūrų neturi būti daug ir jos turi būti atskirtos žole pakankamais atstumais. Sudėtingiausias klausimas apželdinant – teisingas elementų išdėstymas gėlių apipavidalinant gėlėmis. Būtent čia verta panaudoti tokias formas, augalus, grupes, kurie pasižymi ryškiai išreiškytais dekoratyviais požymiais, pavyzdžiui, rūšys ir formos su raudonais, geltonais, margais, sidabriniais atspalviais, apvaliomis, kūginėmis ar svyrančiomis viršūnėmis.  Deriniai turi būti kontrastingi arba, priešingai, panašaus aukščio, formos, spalvos ir t.t.

Kaip tinkamai prižiūrėti gėlynus.Gėlės nori gerti ir valgyti, kvėpuoti, gauti šviesos ir šilumos. Kaip ir žmogus, jos sensta.

Laistymo subtilumai

Į gėlynus pasodintus daigus laistyti reikia kasdien, kol prigis. Dar geriau dirvą mulčiuoti durpėmis. Vasarą laistoma vakare. Kai augalai užskleidžia dirvos paviršių, laistyti galima rečiau.

Per sausras ir augalams sparčiai vystantis (žiedpumpurių krovimo, žydėjimo bei atsinaujinimo, pumpurų formavimosi tarpsniais) laistoma gausiai. Vienmečių gėlių gėlynams skiriama 15-20 l/kv. m, daugiamečių – 30-40 l/kv. m, o pavasarinėms svogūninėms gėlėms – 40-60 l/kv. m. Laistoma taip, kad žemė sudrėktų 30-40 cm gyliu. Gausiau palaisčius arba po lietaus purenamas dirvos paviršius, šaknims įleidžiant oro.

Tręšimas

Daigams prigijus, augalai kas 10-15 dienų tręšiami trąšų tirpalais. Vienmetes gėles tenka tręšti 3-5 mėn. Jauniems augalams daugiau reikia azoto trąšų, o kraunantiems žiedus ir žydintiems – kalio ir fosforo trąšų.

Fosforo ir kalio trąšų rekomenduojama įterpti pirmą kartą purenant dirvą (50-60 g/kv. m fosforo ir 20-30 g/kv. m kalio trąšų). Azoto trąšomis antrą kartą tręšiama po pirmojo tręšimo praėjus 3 savaitėms (20-30 g/kv. m).

Trečią kartą visu makrotrąšų kompleksu tręšiama žiedpumpurių krovimo arba žydėjimo metu (10 g azoto, 30 g fosforo ir 20 g kalio trąšų 1 kv. m gėlyno).

Daugiametėms gėlėms dažnai trūksta mikroelementų (boro, mangano, molibdeno, vario, kobalto, cinko ir kt.). Jais patręšti geriausia pavasarį, pirmą kartą purenant dirvą.

Rožės papildomai tręšiamos prieš kiekvieną žydėjimą (15-20 g/ kv. m azoto trąšų). Nebetręšiamos nuo liepos antrosios pusės.